Kadangi kino šiaurės kino forumas „
SCANORAMA“ jau įvyko, šis blogo įrašas nėra reklama, nors mielai tai padaryčiau, kadangi remiu šį projektą, vertinu organizatorius ir myliu skandinavišką kiną.
Turėdamas gerų pažinčių festivalio rengėjų tarpe, gavau akreditaciją, su kuria nesivaržydamas galėjau eiti į visus filmus nemokamai. Nenorėjau atsisakyti tokios progos, taigi susidariau preliminarų grafiką, kokius filmus – o jų šiais metais net 120 – privalau aplankyti. Kadangi laikas šiek tiek užimtas, negausius tarpus vis tiek užkamšiau kino seansais. Iš pradžių užsibrėžtas planas – peržiūrėti 20 filmų – neišsipildė, turėjau tenkintis viso labo 17-ka. Ir tai per dešimt dienų, iš kurių beveik tris buvau Kaune, taigi išeina kaip ir vidutiniškai du filmai per dieną.
Nežinojau, koks jausmas aplankyti keturis seansus per dieną, nemaniau, kad išnešiu, tačiau mano jėgos mane nustebino, kadangi po ketvirto norėjosi ir dar sėdėti. Deja, grįžti į bendrabutį būtų arti neįmanomybės. Pertraukas tarp filmų užpildydavo kelionė į kitą kino teatrą arba sūrelių valgymas, kad pamaitinčiau ir fizinį save (o taip, tuo metu Maximoj buvo akcija sūreliams).
O dabar trumpai (ilgai) apie kiekvieną filmą. Taip pat pridėjau ir vertinimą, kurį daviau IMDB svetainėje. 8 ir daugiau – žiūrėtinas ir antrą kartą.
Atidariau festivalį filmu norvegišku „
Negatyvaus mąstymo menu“ (
Kunsten å tenke negativt). Filmas apie žmones, kuriems gyvenime nesiseka – invalidai vežimėlyje, nuo priklausomybių besigydantieji kartu su savo prižiūrėtojais susitinka praleisti savaitgalio sodyboje. Turėjusius būti ramius pasikalbėjimus pakeičia barniai, prisipažinimai meilėje ir nemeilėje, linksmybės su alkoholiu ir bandymas sugriauti namus. Sukurta gal kiek holivudiškai, tačiau tai neatbaido, o kaip tik padeda atskleisti gerą, didesnėms masėms skirtą darbą.
Beveik pilna salė smagiai kvatojo tose vietose, kurios paviršutiniškai buvo juokingos, tačiau aš įžvelgiau gilesnę tragišką prasmę, tai tas juokas truputį trikdė. Lengvai didaktinis filmas turėjo puikią vaidybą ir raiškiai suvaidintus charakterius, neblogą dozę humoro, gal kiek juodo, parodė režisieriaus ir scenarijaus autoriaus požiūrį į invalidumą labiau kaip į galėjimą negu į negalėjimą, taip sukeisdamas invalidus ir sveikuosius vietomis. Ginklai, šaudymas, meilė, kentėjimas, mėginimai nusižudyti, seksas kaip manipuliavimo priemonė, moralinė laisvė ir teisė rinktis, - tokie būtų šio filmai tag‘ai. Įvertinau 8, nepatiko vienas pagrindinių veikėjų, bandęs priminti J. Nicholson sukurtą personažą „Skrydyje virš gegutės lizdo“. Gerosios vietos – diskusijos, kuriam labiausiai nepasisekė gyvenime ir siekis gauti tą titulą sau, moteris, suviliojusi invalido vežimėlyje sėdintį vyrą, tačiau atskleidusi dėvinti peruką, palieką jį tysoti ant grindų, kol jis galiausiai pakyla ir dar nelabai valdydamas kojas bėga laiptais.
Nevaldomos kojos ar artimųjų neturėjimas dar nereiškia, kad negalima džiaugtis gyvenimu, o to nesuvokdami, net ir sveikieji neišnaudoja visų galimybių.
Jau kitą dieną kino teatre praleidau kone pusdienį. Pirmasis aplankytasis – suomių „
Tamsiųjų drugelių namai“ (
Tummien perhosten koti). Apie paauglį, atsidūrusį paauglių pataisos namuose, įkurtuose saloje, kur daugiau be jo „kolegų“ ir auklėtojų nieko nėra. Jie ten užsiimi žemės ūkio darbais, skaito Šventąjį Raštą, bando priimti socialinio gyvenimo taisykles iš griežto auklėtojo. Tačiau naujokas pirmiau turi užsitarnauti pagarbą (tikrai šokiruojančios scenos), o tuomet patampa „savu“ ir puikiai sugyvena su bendraamžiais. Tačiau jaunuolis su savimi atsinešė paslaptį, kurios ir pats dar ligšiol neišsiaiškino. Filmo metu scenarijus rutuliojasi dažnai netikėtai, o paslapties skraistė siužeto eigoje po truputį atidengiama, tačiau išlaiko įtampą iki pabaigos. Filmo moto galima būtų nusakyti paprastai, kaip kad kalbėjo dar Mikė Pūkuotukas: kai kuriems žmonėms tiesiog nesiseka. Jaunatviškos aistros ir įsiūtis ant savęs ir pasaulio, gal kiek perdėtai vertinamo paauglio akimis ir pasaulėjauta.
Filmo žavesys – operatoriaus darbas. Kino teatre apima estetinė ekstazė matant taip subtiliai nufilmuotus vaizdus, plaukiantį rugių lauką, lyjantį lietų, o tai palydi dar ir puikiai priderinta muzika. Filmo nuotaikos dažnai keičiasi, tačiau fabula paremta įtarumu, netikrumu ir nerimu, kuris nepasibaigia ir pasirodžius titrams. Įvertinimas 8, pliusai – operatoriaus, kompozitoriaus ir aktorių darbas, minusai – kartais alogiškas siužetas ir vietomis banalus scenarijus.
Vėliau turėjau rinktis tarp dviejų Europos kraštų – Islandijos ir Graikijos. Kadangi neturėjau aprašymų, o kūrėjai ir kiti duomenys manęs neįtakojo, pasirinkau šiaurinę, po filmo pastatymo subankrutavusių ir pirmąją Lietuvą pripažinusią nepriklausoma valstybę.
Hipių laikus vaizduojantis filmas „
Tyli audra“ (
Veðramót) nežavėjo ir gan greit pasigailėjau jį pasirinkęs. Hipiai nėra ta subkultūra, kuri mane nors kiek domintų, tai sušvelnina nebent laikmetį atitikusi muzika. Fabula: sunkaus charakterio jaunimėlis yra išsiunčiamas į vieną iš atokių Islandijos kaimų „persiauklėti“ kartu gyvenant, dirbant. Tačiau du veikėjai neleidžia kolegoms ir šeimininkams gyventi ramiai: psichinį sutrikimą turintis vaikinas pakaria šunį, kuris nusmaugė vištą, eina į pasimatymus (nevisai padorius) pas mylimą karvutę, vėliau padega tvartą, užsipuola šeimininkę. Tačiau draugiška atmosfera ir atsipūtęs namiškių požiūris palieka vargšą nenubaustą. Antroji – klastūnė intrigantė, buvusi prievartauta savo patėvio/tėvo/šeimos draugo (?). Jos pagrindinis tikslas filme – diskredituoti šeimininkus ir jų įstaigą bei bet kokia kaina išskirti šeimininkų porą. Filmo kulminacija – paaugliai „pasiskolina“ automobilį ir nuvažiuoja pasilinksminti. Tam tinkama vieta, jų nuomone, užšalęs ežeras. Pati intrigantė čiuožinėja su pačiūžomis, kol likusi kompanija smagiai suka ratus. Įvyko tai, kas ir buvo tikėtina: ledas įlūžo ir per keletą sekundžių automobilis paniro po vandeniu. Visa kaltė suverčiama šeimininkui, kurį po daugelio metų išteisina tiesą sužinojusi jo mylimoji. Pristigo filme originalumo ir gilesnių minčių, nežavėjo ir šalies grožis (gal tiesiog nemokėta jo parodyti). Beje, patį filmą pristatė jo autorė, vėliau buvo galima užduoti klausimus, tačiau aš sprukau. Įvertinau ir, manau, nenuvertinau 6.
Sausakimšoje salėje žiūrėta filmo „
Dar viena meilės istorija“ (
Kærlighed på film)premjera, ko gero, sėkmingiausias festivalio filmas. Danai įrodė esantys pasauliniame kino kūrėjų šalių elite. Filmas genialus vaidyba, operatoriaus darbu, montažu, garsu, režisūra. Kiek holivudiško (gerąja prasme) scenarijaus dramą puikiai įgyvendina europinio mąstymo kolektyvas. Labai rekomenduoju pažiūrėti patiems, jei tai ketinate daryti – neskaitykite filmo siužeto nupasakojimo.
Istorija prasideda banaliai – laimingai vedęs vyras tampa avarijos dalyviu. Iš sumaitoto automobilio ištraukta mergina neduoda jam ramybės ir jis nuvyksta į ligoninę pasižiūrėti kaip ji laikosi. Pamelavęs esąs jo sužadėtinis, jis gauna leidimą ją lankyti. Tačiau pats nė nenumanė, kad palatoje budo šeima, nemačiusi dukros/sesers sužadėtinio. Nesugebėdamas pasakyti tiesos, jis kartu ir smaginasi naujojo „sūnaus“ rolėje. Visi žaidimai turi pabaigą, tačiau pirmiau už jo prisipažinimą atėjo žinia, kad jo „sužadėtinė“ prabunda iš komos (vien jo kalbėjimo jai dėka) – kaip muilooperiška – netekusi atminties ir dar nereginti. Taip vyriškis įsigyvena į mylimojo vaidmenį, kartu būdamas neištikimu žmonai. Neilgai trukus ateina meilė, ir jis nusprendžia pasakyti žmonai, kad ją palieka. Viskas būtų gražu, tačiau naująją mylimąją persekioja vaizdiniai iš Tailando, kuriame jiedu tariamai ilsėjosi ir susipažino, vis dėlto prisiminimuose nėra taip gražu, kaip kad ji girdi sužadėtinį kalbant. Apsigyvenę kartu jie bando kurti šeimą, tačiau keistiems dalykams vykstant Jis išsiaiškina, kad tikrasis sužadėtinis iš tiesų nėra miręs, kaip kad manė. Neilgai trukus į jų ramių namų duris pasibeldžia ne kas kitas kaip tikrasis Jos sužadėtinis. Tuomet tarp vyrų prasideda katės pelės žaidimas, kurį apsimetėlis pralaimi ir, išvykęs iš namų sužino, kad jo konkurentas nėra nekaltas mylimasis, o apsigimęs sadistas. Tuo tarpu tikrasis pasakoja visą tiesą, kas įvyko Tailande ir taip ji supranta, kad būtent šalia esantysis ir yra tas tikrasis, o kartu – ir jos bėgimo iš Tailando paslaptis. O ten įvyko graži meilės istorija, kurią kartkartėm pertraukdavo Jo nevaldomi sadizmo ir smurto polėkiai. Tik vėliau ji sužinojo, kad jis nori pervežti narkotikų siuntą, o vienintelis būdas tą padaryti – apsimesti negyvu. Dėl to ji pažadėjo dėl jo pasiaukoti ir jį sužeisti, tačiau tikrasis jos tikslas buvo bet kokia kaina pabėgti. Ir štai Jis grįžo, jo tikslas- kerštas. Prasideda kovos scena, grįžta apsimetėlis, jiedu susimuša ir ‚blogietis“ miršta. Tačiau tiesą sužinojusi ir jau regėjimą atgavusi mergina nebenori matyti melagio ir jis priverstas palikti jos namus. Kaip tikras vyras, jis grįžta pas savo paliktą žmoną, kuri, netekusi vilties, buvo neištikima su vyro geriausiu draugu. Nieko nepešęs, jis pasiima lagaminėlį, rastą merginos automobilyje, ir išeina į lietų. O ten – kaip Honkongo filmuose. Iš automobilio išlipa kostiumuoti vyrukai, apkaltina jį esant tuo, kuo jis apsimetinėjo, ir nušauna. Iš lagaminėlio pasipila deimantai, o prie lavono pribėga verkdama žmona.
Siužeto vingiai, neįtikėtinai gražios scenos – automobilis avarijos metu ir „paskutinė vakarienė“. Nukrečiantis šiurpulys, atviri vaizdai, tikros emocijos, gal kiek žiaurus, bet visiškai įtraukiantis filmas. Įvertinu stipriu 9 (aukščiausią balą skiriu labai mažai daliai filmų).
Šeštadienį teko praleisti dėl kitų netikėtų ir tikėtų užsiėmimų. Tačiau sekmą dieną dedikavau kinui. Jau ryte sėdėjau salėje belaukdamas trumpametražių latviškų filmų programos. Buvo juokinga ir graudu – susirinko keturi žmonės ir du latvių kino kūrėjai. Kita vertus, programa buvo nyki, gal dėl to, kad tai debiutiniai studentų darbai. Tik kyla klausimas, kam kurti, jei nežinai, ką nori parodyti. Arba jei nori padaryti holivudiško/rusiško filmo mišrainę. Vertinu prastai, balų nėra, nes filmai buvo berods keturi. O režisierius seanso metu pasišalino, nors buvau sugalvojęs klausimų.
Po jo sekė lietuviški trumpiai, į kuriuos susirinko visi kūrėjai ir jų draugai. Nežinau, ar buvo šiaip žiūrovų. Tespėjau pažiūrėti vieną filmą, sukurtą pagal Škėmos romaną „Balta drobulė“. Toks arthauzas ar eksperimentinis kinas gal ir turi savo žiūrovą, tačiau plačiau mąstantiems neturėjo palikti įspūdžio – kažkokia palaida bala, gal ir įsipaišanti į kartais sunkiai suvokiamą lietuviško kino kontekstą. Nevertinu.
Iš seanso vidurio išbėgau į beprasidedantį kitą filmą – „
Atšalę priešpiečiai“ (
Lønsj). Labai apdovanotas filmas atspindi tipišką skandinavišką kiną – fragmentai, persipinančios istorijos, filmai suskirstyti į skyrius. Šis darbas sukėlė gan dvilypius jausmus – vienos detalės atrodė vertos aplodismentų, tuo tarpu kitos labai atvirai rodomos spragos.
Filmo prologas – pora, važiuodama automobiliu, partrenkia žmogų. Abu po vakarėlio, išgėrę, vairavo jis. Iš pokalbio suprantame, kad jis – vyresnės moters viršininkas, jai grasina atleidimu iš darbo, jei už vairo neatsisės ji. Kitoje dalyje matome jau kitus personažus – steriliai įrengtame bute moteris gaminasi sumuštinius. Šalia bevalgantis vyras jos klausia, ar ji tuštinosi, ar daug ir tirštai. Betaisydamas elektros lizdą, vyriškas nutrenkiamas ir – miršta. Į namus ateina NT ekspertas ir nustemba ją pamatęs – butas dėl skolų parduodamas ir jai pasiūloma susirasti, kur gyventi. Priversta susikrauna mažą lagaminėlį ir palieka butą. Nedrąsiai išeina iš namų ir tampa akivaizdu – tai vienas nedaugelio kartų jos gyvenime. Po tėvo mirties jai teks gyventi savarankiškai. Ji nueina pas tėvo draugę, papietauja. Vėliau matome ją įeinant į kavinę, kur ji turi sulaukti pokalbio dėl darbo. Kavinėje moteris užsisako sumuštinių. Na, tokių ir aš nevalgiau, o jai tai buvo tragedija. Nežinodama, kaip valgyti susigėsta ir mėgina palikti kavinę, tačiau atsitrenkia į stiklines duris. Atgavusi sąmonę, prisipažįsta neturinti pinigų susimokėti, tačiau įsidarbina sumuštinių gamintoja. Kitoje scenoje – spalvingas vaikinas, neturintis iš ko susimokėti už būstą. Prisiprašo išmetamas iš darbo, dėl pinigų permiega su moterimi, tačiau sužino, kad ji nieko nemokės. Draugai pinigų nenori skolinti ir pasaulis, rodos, atsuka jam rudąją. Jauna žmona nebegali patenkinti vyro: nors jam pilnai atsidavusi, ji vis tiek patiria jo pykčio protrūkius, jis nemyli jųdviejų kūdikio. Jis ją žemina iki tol, kol ji išdrįsta jam pasakyti viską į akis, ir tuomet vyras supranta, kaip iš tikro myli žmoną ir vaiką (hm, gal kiek nenatūralu, bet bemaitindamas vaikelį susivokia). Vėliau kavinėje susitinka visi veikėjai ir jų miestelį užpuola paukščiai. Priismenate A. Hitchcock‘o „Paukščius“? Tai vat, lygiai tokia pati scena, kažkas siurrealaus. Esmė – fragmentiškumas ir užkadrinio balso skaitomas tekstas, kad kažkas tuoj įvyks. O neįvyksta nieko. Jaunoji motina, kalbėdama telefonu, išveža vaikelį su vežimėliu į balkoną, kad netrukdytų. Ji nemato, tačiau žiūrovams prieš akis vaizdas: atskrenda vienas iš tų paukščių ir smagiai kapoja vaikučiui akytes. Veiksmas vyksta už lango, tačiau tai vis tiek šokiruoja net ir šiuolaikinį žiūrovą. O galiausiai toji sumuštinių mėgėja apsilankė apatinio trikotažo parduotuvėje, kad nusipirktų maudymosi kostiumėlį. Ji ilgai svarsto, kol pardavėjai prasitaria: „nemaniau, kad toks didelis pasirinkimas“, tuomet kamera nukrypsta į prekystalį, ant kurio guli raudonas ir mėlynas kostiumėliai. O viskas taip nuoširdu. Titrams prasidėjus, ji jau maudosi lietuje. Tiesa, nepamenu, kokios spalvos maudymuku.
Ir viskas. Jokių sugrįžimų į avariją, neaišku, ar vaikinukas gauna pinigų, o gal išvyksta į draugo pasiūlytą kelionę laivu, kaip sprendžiasi jaunos šeimos likimas. Toks visiškas fragmentiškumas: galbūt norėta parodyti mūsų gyvenimą – juk mes nestebime istorijų ištisai, dažnai pažįstami pranyksta, daug ką pamirštame, o naujų pažinčių praeitimi nesidomime. Lengvas, kiek absurdiškas ir tuo žavus. 7.
Labai bėgau į troleibusą, bet ir tai užsivėlinau į „Skalviją“, kur žiūrėjau L. Von Triero ir vieno jo draugų, pradedančio Dogme režisieriaus pusiau dokumentinį filmą „Penkios kliūtys“ (De Fem benspænd ). O jame Trieras liepė savo mokiniui atlikti įvairias užduotis – perfilmuoti garsų danų dokumentinį filmą, sukurti animacinį filmą, įgarsinti filmą apie patį save ir kt. Taip jis įveikė penkias kliūtis iki tapimo tikru stiliaus režisieriumi. Filmas pastatytas Dogme technika ir tradicija, o aš pats esu jos gerbėjas. Šiaip pavėlavau, tai gal kokią loginę klaidą čia įvėliau. L. Von Trier‘as - vienas idealų, tad filmą vertinu teigiamai, nors pakartoti nenorėčiau, 7.
Galiausiai atsiradau “Akropolyje”, kur vėl vėluodamas žiūrėjau “
Įsimylėję trise” (
Kolmistaan). Na, suomiai persistengė. Arba tiksliau, nepasistengė. Lėkštas scenarijus, prasta vaidyba ir bendrai paėmus – filmas be idėjos. Vedęs vyras pamilsta sutiktąją, tačiau lieka ištikimas žmonai ir pasisako. Ši nutaria susitikti su konkurente. Bendra vakarienė tampa kovos lauku ir nieko neišsprendžia. Vyras filmo eigoje tris kartus palieką naująją moterį, vis grįžta, žmona būna pikta, reikalauja imtis veiksmų, vyras nežino, ko nori... o galiausiai visi trys valgo šventinius pietus su poros šeima ir gyvena ilgai ir laimingai. Nemačiau nieko gražaus, vyras buvo visiškas nevykėlis. O aš gailėjausi, kad gaišau laiką tokioje vietoje. 5.
Kitą dieną tame pačiame PPC žiūrėjau „
Auštant“ (
Om jag vänder mig om). Šis filmas sukėlė katarsį, ir supratau, kad tai yra patinkančio filmo būtinas atributas. Vėlgi rodomos skirtingų veikėjų linijos, išgyvenančios panašius dalykus. Labai emocionalus filmas.
Pirmoji linija – mūrininkas, kurį, o, kaip lietuviška, apgaudinėja darbdaviai, jis negauna atlyginimo ir mainais į tai suniokoja padarytą darbą. Nors žmona ir dukra nori praleisti dieną su juo, jis pasirenka darbą. Jį iškvietė pensininkų pora keistam tikslui – kad šis užplombuotų juos iš vidaus: į namą buvo įsilaužtą keturis kartus, o vienintelis būdas išsaugoti turtą – užmūryti langus ir duris. Diedukai apskaičiavo, kad turimų maisto atsargų užteks metams, o tuomet bus galima ramiai numirti. Užsitikrinęs daug pinigų, statybininkas pradeda darbą. Tačiau darbams einant, jis vis daugiau sužino apie senolius, apie juos palikusią dukterį, ir galiausiai supranta, kad ir pats tokiu būdu neteks savosios. Atskaitęs moralą, ir pats sugrįžta namo pas šeimą, kad išsaugotų tai, ką turi brangiausio.
Antroje moteris gyvena prastą gyvenimą, sunkiai besiverčia, o pinigų gauna už nelegalią prekybą vaistais. Vienas klientas susimoka elektriniu ginklu. Su juo ji nusprendžia aplankyti savo vyrą, kuris ją paliko dėl jaunesnės bendradarbės. Ginklo pagalba ji imasi vadovauti jiems, renkasi daiktus, kuriuos nori, atskleidžia savo išgyvenimus ir nenumirusią meilę vyrui. Supratusi, kad jo neturės, ji grįžta namo, pasikeitusi.
Trečioji linija sudėtingesnė ir, sakyčiau, pilna nerimo – kažkas čia ne taip. Jis medikas, ji namų šeimininkė, auginanti du vaikus. Šeima parduoda namą, kad išsikeltų į kitą miestą, kuris šeimos galva gavo naują darbą. Tačiau kokia tikroji išvykimo priežastis? Iš tiesų darbą gavo jo kolega, su kurio žmona jis turėjo romaną. Per porų vakarienę ima kauptis įtampos debesys ir vienas po kito atskleidžiami jų ryšiai. Tėvas užstato vaiką meilužei, kuri to ir siekė, nes pačios vyras – nevaisingas. Jų idealų namą jie patys ir nusipirko. Protagonistai lieko be nieko, o galiausiai, kai visa melų grandinė paaiškėja žmonai, vyras ją palieka. Jos gyvenimas pavogtas, tačiau ji nenori netekt ir vyro, o vaikai tėvo. Šis bando pasprukti, tačiau nepavyksta. Vis dėlto, vargu, ar tai gali reikšti šeimos reuniją.
Puikiai nupasakotos šeimų dramų istorijos, o galiausiai antroji moteris išmeta elektroginklą ir vos nėra partrenkiama pirmos ir trečios linijų veikėjų, - susikirtimas. Jaudinantis, 8.
Filmas „
Hamsunas“ (
Hamsun) pasakoja apie vieną iškiliausių norvegų rašytojų Knutą Hamsuną. Biografinė juosta gan drąsiai nupasakoja jo šeimos tragediją, jo ryšius su Hitleriu ir nacistine Vokietija, jo kūrybą ir požiūrį į vaikus, žmonos niekinimas ir susireikšminimas. Galiausiai – naudojimasis juo karo metais, ko pasėkoje jis suimamas, tačiau medikai aiškinosi jo psichinę būklę. Žmonai atskleidus jų asmenines gyvenimo, jis jos nebepripažino ir praėjo daug laiko, kol vaikai įkalbėjo juos susitaikyti. Filmas įdomus ne tiek forma, kiek turiniu. Antras pasaulinis karas Norvegijos akimis – gan nežinomas reiškinys, o asmenybė – įdomi. Filmas ilgas, tačiau neprailgo, o kartu tai buvo ir istorijos bei literatūros pamoka. 7.
„
Bausmių parkas“ (
Punishment park) – labai realistiškas, netgi dokumentiškas meninis filmas. Kūrėjai pasitelkė judančią, visuomet šalia aktorių neprofesionalų esančią kamerą. Filme vaizduojama 8deš. JAV, karo Vietname metais, hipių, komunistinių, pacifistinių judėjimų metais. Valstybės priešai – asmenys, pasisakantys prieš nacionalinę politiką, raginantys priešintis – yra suimami ir atvežami į dykumą, kur jų laukia griežtas teismas. O po to – bausmė, tiesa – su galimybe rinktis: 15 metų kalėjime arba trys dienos Bausmių parke. Jo tikslas – per tris dienas nubėgti iki baltos vėliavos, esančios už 70 kilometrų. Tai padaryti trukdys ne tik troškulys ir nuovargis, bet ir kariškiai. Grupė dalyvių ima bėgti, tačiau dalis atsiskyrusių pradeda maištauti – nužudo karį. Jo kolegos nutaria imtis keršto – parko veikla nutraukiama, vėliavos pasiekimas laisvės nebegarantuos. Tačiau dalis dalyvių sugeba atitrūkti, ir pasiekia vėliavą. Jų laukia toks pat likimas – jie sušaudomi dėl išgalvotų priežasčių. Operatoriai filme – tariami žurnalistai, viską filmuojantys ir grasinantys juostas transliuoti visoje Europoje.
Filmas bandė atskleisti to meto JAV politiką, propagandą ir susidorojimą su kitaminčiais. Nesužavėjo, bet buvo įtaigus, nors apklausiant teisiamuosius ir buvo skelbiama daug pacifistinės, socialistinės demagogijos. 7.
Pagalvojau, kad nesu matęs nė vieno Makedoniško filmo, todėl sudalyvavau jo rodyme. Be to, tai buvo Dogme stiliaus filmas – dar vienas pliusas šiam „
Ar skauda? Pirmoji Balkanų dogma“ (
Boli li? Prvata balkanska dogma). Susirinko gal šeši žiūrovai, tačiau organizatorė vis tiek pristatė šį kūrinį, papasakojo priešistorę. Tai žavi: toks atsidavimas savo darbui ir idėjai, ne šiaip pragmatiškumas.
Filmas nebuvo įspūdingas – prastai nufilmuotas, pasiremiant Dogme idėja. Scenarijus gal koks ir buvo, bet rodomi vaizdai buvo pavieniai, filmuoji kurio nors iš personažų. Šiek tiek mezgėsi intriga, žaidimas su žmonėmis. Fabulos nepasakosiu, tačiau filmas sukėlė didelį norą daryti kažką panašaus – tai taip paprasta, bet taip įdomu. Už mixed emocijas – 7.
"
Transformeris – Larso von Triero portretas" (
Tranceformer - A Portrait of Lars von Trier) jau mano minėto danų režisieriaus biografinė – dokumentinė juosta. Filme kalbinami pats režisierius, jo aplinkos žmonės, kolegos, visi jį gerbia ir aiškina koks jis nepaprastas (na, tai ir turi būti). Įdomu ne tik sužinoti daug intriguojančių jo gyvenimo faktų, bet ir pamatyti filmavimo aikštelę už filmo ribų, ankstyvąją režisieriaus kūryba. Na, tai ypatinga asmenybė, nulemta keisto auklėjimo ir netradicinio gyvenimo būdo. Intravertas ir multifobas gyvenime, Trieras tampa genijumi ir lyderiu filmo kūrimo procese. Šiek tiek gaila, kad filmas senokas, tad didelė dalis jo garsių filmų dar nebuvo sukurti.
Kai buvo jau beveik naktis, nors ir nesijaučiau pavargęs, o kino teatre nesimato, kad jau tamsu, nakties atmosfera tvyrojo. 23 val. „Skalvijoje“ žiūrėjau „
Tamsą“ (
Mørke). Filmas detektyvinio žanro ir priminė kažkurio matyto Holivudo kino perdirbinį, arba bent kėsinosi tokiu būti. Po mėginimo nusižudyti, vaikino sesuo tapo prie vežimėlio prikaustyta invalide. Tačiau šeimos gyvenimą nušvietė žinia, kad ji išteka už nepažįstamojo. Vestuvių diena buvo nerami, o jau tą pat naktį nuotaka rasta nusižudžiusi, parašiusi savižudės laišką. Tačiau brolis kovoja už teisybę ir susiranda sesers vyrą, iš kurio siekia išsiaiškinti, kas bendro tarp jo sesers ir kažkokios moters, kuri antkapių įrašai – identiški. Tačiau jį pasitinka naujiena, kad jis ir vėl veda, ir ne bet ką, o invalidę. Brolis bando išsiaiškinti viską, žaisti detektyvą ir perspėti aplinkinius, kad tai gali baigtis nuotakos mirtimi. Įtarimus užtikrina rastos vaizdajuostės su kitų nuotakų vestuvėmis ir ta pačia vestuvine kalba. Tačiau vestuvinę naktį nieko neįvyksta, jam tenka pripažinti pralaimėjimą ir aplinkinių pykti. Tačiau atvykęs į sutuoktinių namus, randa jaunąją negyvą, vėliau policija apkaltina jį patį. Įrodymai prieš jį, iki tol, kol nužudytosios vyras atneša savižudės laišką. Paleistas vyras neskuba pas žmoną, o siekia išsiaiškinti tiesą iš svainio. Tačiau jis jį apsvaigina ir ruošiasi paskandinti. Vandenyje įvyksta dvikova, kurią brolis laimi. Prieš tai spėja išgirsti, kad jaunikis savo nuotakas žudė taip padėdamas joms, nes vis tiek jų niekas niekada nemylės.
Gal ir pamokanti istorija apie meilę, tačiau viskas, ką ji pasako, yra tai, kad invalidai negali tikėtis tikros meilės. Nepatiko protagonistas, nors detektyvas suregztas gerai. 7.
Paskutinę dieną, kai laukė buvo didelės pūgos, aš sėdėjau „Vingyje“ ir žiūrėjau dramą „
Balta naktis“ (
Hvid nat). Pagrindinis veikėjas bare susimuša su vyru ir jį netikėtai užmuša. Širdis negali to pamiršti, tad jis domisi jo šeima: pasirodo, liko našlė ir našlaitis. Bandydamas nusiraminti, jis nutaria jiems padėti – nuperka namą. Tačiau paties šeimoje ir darbe nesiklosto viskas taip gerai, tačiau jis apsėstas to įvykio ir noro atlyginti moteriai netektį. Ši nebegali pakęsti nuolatinių jo lankymųsi (kas skatina sugyventinį ją mušti), tad nutaria grąžinti namą. Vyriškio tėvas jai papasakoja, kad dėl sūnaus kaltės mirė jo kita dukra ir tai jį labai paveikė, nors pats savo sūnaus nepripažino ir niekad neatleido. Vyriškis tuo tarpu neteko nelegaliai įsigyto buto, paliko žmoną, o nuo bandymo nusižudyti išgelbėjo našlės skambutis. Jiedu pasišneka, išsiaiškina, ir gyvenimas tampa gražesnis ir lengvesnis.
Bent jau taip nori parodyti režisierius. Filmas labai paviršutiniškas, nors ir kritikai jį įvertino. Dar vienas nevykęs vyras, nesusigaudantis gyvenime, bandymas viską užglaistyti teigiant, kad „jis pats kenčia“, kad viskas turi priežastis, tačiau filme priežastys ir atoveiksmiai mažai susiję. Daug spragų, dėl to 6.
Festivalį užbaigiau paskutiniu seansu Vilniuje, filmu „
Muilo opera“ (
En soap). Vienas geresnių filmų, nors vis dėlto, toks vaizdas, kad režisierė turėjo idėją, tačiau pasirinko sau tolimas priemones.
Jos sukurta istorija pasakoja apie Veroniką (tiksliau, ja norintį tapti vaikiną) ir Šarlotę, atsikrausčiusią po išsiskyrimo su mylimuoju. Ji tiesiog nusprendė, kad jai atsibodo ir nutarė viena pradėti gyvenimą. Pirmoji pažintis su Veronika buvo komiška, bet kartu parodė jos išgyvenamus sunkumus laukiant lyties keitimo operacijos. Šarlotei tai atrodo tiesiog susigalvojimas, ji į Veroniką žiūri kaip į vyrą. Tačiau pati taip pat nėra visiškai laiminga: nors ir gali keisti partnerius kaip kojines, jai trūksta to vienintelio, nors pas buvusįjį ir nenori grįžti. Veronika tuo tarpu kenčia nuo meilės poreikio, kurį iš dalies atstoja nuolatinis muilo operų žiūrėjimas. Aplinkybės nuolat jas abi suvedinėjo, jos pradėjo draugauti, kol galiausiai pradėjo dėtis dalykai, kokių abi nesitikėjo. Kol Veronika laukė operacijos patvirtinimo, ją slapta nuo tėvo lankė motina. Tačiau ji galiausiai išgirdo ultimatumą, kurio nepriėmė: arba pasakanti tėvui, kur einanti, arba nesirodanti visai. Ir ji išėjo. Veronika liko viena, su savo šuniuku ir leidimu tapti moterimi. Šarlotė tuo tarpu pradėjo jausti potraukį Veronikai ir kone gundyti. Bučiniai buvo nutraukti, tačiau ar ilgam? Kokią įtaką moterų santykiams turės operacija? Į klausimus atsakymus reikia susikurti patiems, režisierė tiesiog parodė, koks netikėtas gali būti gyvenimas.
Istorija nupasakota stipriai feministiškai. Vienintelis vyras vaizduojamas kaip smurtautojas, nevykęs įsimylėjėlis, kuris po meilės nakties ir vėl išvaromas. Komiškos ir dramatiškos scenos koreliuoja ir žiūrovą palieka kryžkelėje tarp to, kas yra gerai, kas yra norma, kas priimtina. Džiaugiuosi, kad organizatoriai nepabijojo parodyti šio filmo, o žmonės – paploti. Filmas vertas 8.
Štai ir baigiu savo apžvalgą. Kiek ilgoka, užsižaidžiau, be to esu grafomanas. Labai daug filmų pažiūrėjau apie invalidus ir krizes šeimose. Taip išėjo. Bet šiaip labai teigiamai viską vertinu ir laukiu kito kino festivalio, nes tuo metu galima pamatyti tai, apie ką galima parašyti.
Pranešimai
