Aišku, nemažą dalį tų didžių įvykių jau nuplovė užmaršties lietūs, nuskendo jie Letos pursluose ir nebus atvaizduoti mano negrabiais pirštais... Jau pykina? Bet juk net ir taip pompastiškai pradėjus galima subliūkšti ir tęsti viską taip, kaip visada - banaliai ir žmogiškai, t.y., kaip išeina :)
Buvo ten įvairiausio šlamšto, įskaitant kursinio temų rinkimąsi ir dar kažką, bet pakalbėkim apie smagius dalykus, kurie džiugina ir nuskaidrina gyvenimus, suteikdami jiems tokių spalvų, be kurių mes visi būtumėm blankūs tarsi žuvys be dviračio... Jūs teisūs, aš apie paskaitas ir dėstytojus, jūs teisūs, aš bandau būt šmaikšti ir man nelabai sekasi.
Dabar mes jau žinom, kokią galią turi kunigo žodis bei kodėl kai kurias knygas turėti namie yra garbė, mes jau girdėjom, kas buvo pasakyta Broniui. Mes žinom, kas yra magic wand ir kaip sudėti ir atimti pažymėjimus. Sugebam atskirti afišas nuo plakatų. Mes žinom, nuo ko prasidėjo MTV ir ne tik mintinai mokam Video killed the radio star, bet, o Vatsonai, elementaru ir who killed the video one. Mes nepamiršom pradinių klasių kūno kultūros pamokų įgūdžių ir vis dar mokam sustoti prieš auditoriją ir išsiskaičiuoti nuo vieno iki dvylikos. Mes neišsigandom išgirdę, kad mediologijos egzą reiks laikyt pas šešis skirtingus dėstytojus ir dar žodžiu, net nepamąstėm, kokią baisybę laiko tai gali užtrukti ir kad tai taip panašu į sci-fi. Impossible is nothing! Atsakykit, kieno tai reklaminis šūkis, būsit dar šūstresni nei esat.
Ai, o apie medioloooooooooogiją! Laukiunesulaukiu pamatyt, kaip atrodys likę 4 dėstytuvai, tikiu, kad ir jie paliks neišdildomą įspūdį. Naktimis sapnuoju, kad sėdžiu sausakimšoj salėj, man kažką pasakoja, o aš nieko nieko nieko negirdžiu, o jei girdžiu - nesuprantu. Deja vu. (deja, vu?) Dar , be abejo, sapnuoju Kauną kodiniu pavadinimu Čepys (kodinį pavadinimą pati sugalvojau!). Nepasakosiu, kodėl. Negaliu pamiršt ir Vyckos, juk, nesakykit, buvo phu-unnn! Ir negaliu pamiršt Rimos ir jos nemirtingo "bet jis šaunuolis, kiekvienam sakiny pasigyrė!" Aš nebūčiau aš, jei nebūčiau viso to suregistravusi (akivaizdžiai neturiu ką veikt gyvenime ir tai matosi, tyčiokitės nesityčioję). Pirmyn, vyrai ir kiti, juk mes jau žinom, kad mūsų dėstytojas:
važiuoja į Vokietiją
yra kviečiamas į konferencijas
dėsto keturiuose univeruose
nuo 2004-ųjų yra žurnalo "Balsas" redaktorius
už kalbos kultūrą gavo 10
parašė knygą ir tuoj leis antrą
jį rodys per "Labas rytas"
jo paskaitos bus pačios svarbiausios
moka fiziką
jau 4 metai, kaip nieko nerašė į popierių
dar buvo galima pastebėti, kad jis cituoja McLuhaną, turi daug Buggles klipų ir Windows Vista, mano, kad mes nežinom, kas yra blogai, literatūros teorija, sociologija, politologija ir kiti gudrūs žodžiai (antra vertus, čia negalima pykt, nes gal ir nežinom, juk pažinimui ribų nėr) ir pažiūrėjus iš tam tikro kampo yra panašus į Justin Timberlake (o va šitas pastebėjimas man garbės nedaro).
Beje, aš nesityčioju; čia baisiai gera savybė taip sugebėt apie save papasakot, aš irgi noriu. Tada bent darbą gaučiau, o tai vis lemenu kažką apgailėtino per darbo pokalbius. Čia buvo vietinis paverkšlenimas, taip sakant, sorry for aids, that was me (jei mėgstat balansuojančius ant pointless ribos multikus, kurie stumia ant visko, žėkit Robochicken).
Dar pagalvojau, kad jei netyčia šitas mūsų projektėlis kada išpopuliarėtų, norėčiau, kad niekas, save kaip personažą vienaip ar kitaip atvaizduotą atpažinęs, per stipriai neįsižeistų. Bloga reklama geriau nei jokios reklamos, gal tik išskyrus supuvusį maistą ir pelių galvas čipsų pakeliuose.
Beje, jau pradėjot ruoštis visuotinės knygos isterijos seminarui? Aš irgi ne. Anyway, Navickienė mane sužavėjo savo užsidegimu, noru kuo geriau perteikti ne tik savo dėstomo dalyko žinias, bet ir įtvirtinti mūsų užsienio kalbų bei kompiuterinio raštingumo įgūdžius bei tiesiog auklės sugebėjimu muštruoti vaikučius - oh c'mon, trys kursai, kiekviename po dvi grupes, kiekviena grupė tvarkingai leidžiasi žemyn, sustoja ratuku ir renkasi kiekvienas po skaičiuką... Made my day! 9 is my number of DOOM, taip ir užsirašiau į sąsiuvinuką bepaišydama eilinį savo komiksą-tuometinės nuotaikos iliustraciją ir beburbėdama, jog laisvalaikio problema - jau išspręsta. O argi ne taip?
Buvo ten įvairiausio šlamšto, įskaitant kursinio temų rinkimąsi ir dar kažką, bet pakalbėkim apie smagius dalykus, kurie džiugina ir nuskaidrina gyvenimus, suteikdami jiems tokių spalvų, be kurių mes visi būtumėm blankūs tarsi žuvys be dviračio... Jūs teisūs, aš apie paskaitas ir dėstytojus, jūs teisūs, aš bandau būt šmaikšti ir man nelabai sekasi.
Dabar mes jau žinom, kokią galią turi kunigo žodis bei kodėl kai kurias knygas turėti namie yra garbė, mes jau girdėjom, kas buvo pasakyta Broniui. Mes žinom, kas yra magic wand ir kaip sudėti ir atimti pažymėjimus. Sugebam atskirti afišas nuo plakatų. Mes žinom, nuo ko prasidėjo MTV ir ne tik mintinai mokam Video killed the radio star, bet, o Vatsonai, elementaru ir who killed the video one. Mes nepamiršom pradinių klasių kūno kultūros pamokų įgūdžių ir vis dar mokam sustoti prieš auditoriją ir išsiskaičiuoti nuo vieno iki dvylikos. Mes neišsigandom išgirdę, kad mediologijos egzą reiks laikyt pas šešis skirtingus dėstytojus ir dar žodžiu, net nepamąstėm, kokią baisybę laiko tai gali užtrukti ir kad tai taip panašu į sci-fi. Impossible is nothing! Atsakykit, kieno tai reklaminis šūkis, būsit dar šūstresni nei esat.
Ai, o apie medioloooooooooogiją! Laukiunesulaukiu pamatyt, kaip atrodys likę 4 dėstytuvai, tikiu, kad ir jie paliks neišdildomą įspūdį. Naktimis sapnuoju, kad sėdžiu sausakimšoj salėj, man kažką pasakoja, o aš nieko nieko nieko negirdžiu, o jei girdžiu - nesuprantu. Deja vu. (deja, vu?) Dar , be abejo, sapnuoju Kauną kodiniu pavadinimu Čepys (kodinį pavadinimą pati sugalvojau!). Nepasakosiu, kodėl. Negaliu pamiršt ir Vyckos, juk, nesakykit, buvo phu-unnn! Ir negaliu pamiršt Rimos ir jos nemirtingo "bet jis šaunuolis, kiekvienam sakiny pasigyrė!" Aš nebūčiau aš, jei nebūčiau viso to suregistravusi (akivaizdžiai neturiu ką veikt gyvenime ir tai matosi, tyčiokitės nesityčioję). Pirmyn, vyrai ir kiti, juk mes jau žinom, kad mūsų dėstytojas:
dar buvo galima pastebėti, kad jis cituoja McLuhaną, turi daug Buggles klipų ir Windows Vista, mano, kad mes nežinom, kas yra blogai, literatūros teorija, sociologija, politologija ir kiti gudrūs žodžiai (antra vertus, čia negalima pykt, nes gal ir nežinom, juk pažinimui ribų nėr) ir pažiūrėjus iš tam tikro kampo yra panašus į Justin Timberlake (o va šitas pastebėjimas man garbės nedaro).
Beje, aš nesityčioju; čia baisiai gera savybė taip sugebėt apie save papasakot, aš irgi noriu. Tada bent darbą gaučiau, o tai vis lemenu kažką apgailėtino per darbo pokalbius. Čia buvo vietinis paverkšlenimas, taip sakant, sorry for aids, that was me (jei mėgstat balansuojančius ant pointless ribos multikus, kurie stumia ant visko, žėkit Robochicken).
Dar pagalvojau, kad jei netyčia šitas mūsų projektėlis kada išpopuliarėtų, norėčiau, kad niekas, save kaip personažą vienaip ar kitaip atvaizduotą atpažinęs, per stipriai neįsižeistų. Bloga reklama geriau nei jokios reklamos, gal tik išskyrus supuvusį maistą ir pelių galvas čipsų pakeliuose.
Beje, jau pradėjot ruoštis visuotinės knygos isterijos seminarui? Aš irgi ne. Anyway, Navickienė mane sužavėjo savo užsidegimu, noru kuo geriau perteikti ne tik savo dėstomo dalyko žinias, bet ir įtvirtinti mūsų užsienio kalbų bei kompiuterinio raštingumo įgūdžius bei tiesiog auklės sugebėjimu muštruoti vaikučius - oh c'mon, trys kursai, kiekviename po dvi grupes, kiekviena grupė tvarkingai leidžiasi žemyn, sustoja ratuku ir renkasi kiekvienas po skaičiuką... Made my day! 9 is my number of DOOM, taip ir užsirašiau į sąsiuvinuką bepaišydama eilinį savo komiksą-tuometinės nuotaikos iliustraciją ir beburbėdama, jog laisvalaikio problema - jau išspręsta. O argi ne taip?
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą