Dar daugiau medijų

Sveikos, kolegės.
Patalpinau keletą darytų nuotraukų, galite į save pasižiūrėti:
KomfakeViskasGalima

Dar pasidalinti laikraščiu norėjau, tačiau nežinau, ar barakas kaltas, ar kažkas, bet negaliu niekur uploadint...


O čia savireklama, nors kartu ir pasidalinimas: priminimui iš fuxų stovyklos.
Mano YouTube video failai

Nina Simone iš labai žavaus ir įdomaus koncerto Montreaux jazz festivalyje.

Ką rudenį geria Misiūnas ir kitos jaunystės klaidos

Šįkart  rudeniškai-leidėjiškai kalbamės su mūsų mėgiamu ir gerbiamu dėstytoju docentu Remigijum Misiūnu.

 

Kaip jums sekasi? Kaip ruduo?

(Juokiasi) O jūs iškart tokius labai sudėtingus klausimus užduodat... (Ar, pavyzdžiui,  jis turi jums kokį nors šalutinį poveikį? Gal jus kaip nors ypatingai veikia šitas metų laikas?) Kaip čia pasakius, kiekvienas metų laikas savaip veikia. Aišku, ruduo veikia nostalgiškai, ypač Bobų vasara.

 

Rudenį reikia gerti daug arbatos, nes kitaip užpuola slogos, gripai, peršalimai... Kokią arbatą jūs mėgstate?

Problema ta, kad aš arbatos beveik negeriu. (O ką tada geriate, kad sušiltumėte?) Kavą su pienu.

 

Dabar prieikime prie rimtesnių klausimų.

A, tai čia tik apšilimas buvo!

Jūs esate trys grandys viename: autorius-leidėjas-skaitytojas. Kuria jos dalimi jums labiausiai patinka būti?

Oho. Na, skaityt visada malonu, žiūrint, aišku, ką skaitai, jei skaitai tai, kas patinka ir turi tam laiko. O to paprastai nėra. Na, autorium būti malonu tada, kai jau kažką parašei. O dar geriau, kai išleidi. Kol ką rašai, tai yra kančia. Dabar dėl leidybos... Hm. Aš jau per paskaitas sakiau, jog egzistuoja kažkoks malonumas, kad prie knygos prikišai nagus. Aš iš tiesų negaliu išskirti, kuri dalis ypatinga. Visos turi ir pliusų, ir minusų. (O savo knygų leidybą jūs pats kiek nors organizavote?) Na, dabar prie to perėjau, nes atsibodo, kaip kiti gadina (juokiamės).

 

Jeigu jums pasitaikytų galimybė tobulinti leidybos žinias užsienyje, kurią šalį pasirinktumėte ir kodėl?

Aišku, norisi į Angliją... Ir į Maskvą. (Kodėl būtent ten?) Maskvoj yra universitetas su įdomiom ir stipriom tradicijom, ir smalsu, kas ten darosi. Nes dabar tokia situacija, kad geriau žinai, kas darosi Anglijoj, o kas Maskoj - mažiau. Šiaip aš labiau norėčiau į mažesnę šalį, kuri būtų panaši į mus. Gal Olandiją. (O gal kur nors stažavotės?) Aš truputuką (kaip pastebėjote, šį žodį dėstytojas ypač mėgsta) pas lenkus buvau.

 

Knygų mugės. Kuri iš aplankytų jums labiausiai įsiminė? Ką mums, leidybos studentams, rekomenduotumėte?

Vienos negalėčiau išskirti, reikia važiuoti į kuo daugiau, nes kai matai, tada gali ir palyginti, ir suprasti, kur verta važiuoti. Žinoma, yra ritualiniai dalykai – Frankfurte reikia pabūti, Maskvoj irgi labai įdomu, Baltijos šalyse, ne Vilniuj, o Rygoj, Taline, kur nuvažiuoji ir pamatai: „O, atvažiavo iš didelės šalies!“ Tai ne mūsų...

 

Jūsų knygas leidžia Versus Aureus leidykla. Ar jūs pats pasirinkote šią leidyklą?

Na, čia taip istoriškai susiklostė viskas. Matot, leidyboj daug ką lemia žmogus. Būdavo, tu nespėji pasakyti A, o leidykla jau šaukia B. Viskas labai lengva ir paprasta. O kai yra gerai, geriau neieškai.

 

Ką manote apie mus, antrakursius leidybos studentus?

Kad kažką manyčiau, reikia daugiau bendrauti. O mes truputį pabendravom ir išsiskyrėm. Šiaip didelio skirtumo tarp tų, kurie buvo anksčiau, ir jūsų nėra. Kol kas man jūs visi esat panašūs. Magistrantus geriau pažįstu, su jais teko daugiau bendrauti. Va, kai baigia magistrantūrą, pradeda dirbti, tada ir pamatai, ko tie žmonės buvo verti.

 

O kaip vertinate mūsų perpektyvas, pavyzdžiui, susirasti darbą?

 Na, šita specialybė labiau skirta ne susirasti, o susikurti savo darbą. Be to, nereikia apsiriboti vien knygų leidyba, reikia truputuką plačiau žiūrėti ir taikytis, nes jūsų žinios tinka tiek leidybai, tiek reklamai. Darbo galima rasti ne tik leidyklose, bet ir ryšių su visuomene įmonėse. Užduotis ir buvo tokia, kad leidybą studijuojančiam žmogui būtų suteiktokios žinios, kurios reikalingos tokiose srityse kaip leidyba, žiniasklaida, reklama.

 

Yra stereotipinis teisininkas, fizikas, informatikas... Koks, jūsų manymu, yra leidejo tipažas?

O, geras klausimas... Neįsivaizduoju. Na, aš namuose turiu teisininkę, ir visai nepanašu, kad ji būtų tipiška teisininkė. (Neteigiu, jog visi vienodi, tiesiog visi turi kažkokių būdingų bruožų). Leidėjas, jeigu jau žaidžiam tokiom taisyklėm, turėtų būti koks nors žmogus „truputuką prie bohemos“. Nors iš tikrųjų yra leidėjai-verslininkai, kurie vaikšto su kostiumais, ir yra bohemiški leidėjai.

 

Įvardykite tris savybes, būtinas geram leidėjui.

Na, pradėkime nuo to, kas turbūt blogiausiai skamba ir jums nepatiks: mokėti skaičiuoti, turiu omenyje, kad padebesiuose skraidžioti galima, bet vis dėlto prieš pakylant reikia atsiremti, šiuo atveju svarbios ekonomikos žinios. Toliau - kūrybiškumas ir nebijojimas rizikuoti. Bet būtinai reikalingas bent vienas dalykas, kuris kaip inkaras prie žemės rištų.

 

O dabar klausimas apie grožinės literatūros rašymą. Kai rašote, galvojate apie skaitytoją (kalbu ne apie stengimąsi jam įtikti, o apie kūrybinį smalsumą, ryšio su skaitytoju paieškas)? Apie kokią grožinę literatūrą mes šnekame? (O „Keturi muškietininkai“?) Viešpatie... Su „Muškietininkais“ tai buvo, žinot, kaip sakoma, jaunystės klaidos. Suviliojo mane honoraru, o valgyt tai norisi... Rašiau po studijų. Studijuojant buvo dėstoma vaikų literatūra, ir mums labai daug aiškino, koks tai atsakingas žanras, kiek daug reiškia rašyti vaikams... O paaugliams rašyti reikia taip pat kaip suaugusiems. Toks ir buvo mano rašymas tada.

 

Ar šiuo metu ką nors rašote? Gyvenimas mane jau pamokė niekada nesakyti to, ką darai, nes paskui nepadarysi. Kai jau bus, tai bus. (Bet jus vis dar domina kūrybinis rašymas?) Mhm. Daugiau nesakysiu.

 

Ačiū už pokalbį.                

 

Taigi jeigu ruduo jums taip pat pasirodys pernelyg nostalgiškas ar vėsus, pasiūlykite dėstytojui pieniškos kavos puodelį ir galbūt mainais gausite jaukų pokalbį.

Sveiki atvykę į Viktorijos laikų beprotnamį, arba Emilie Autumn Vilniuje

Emilie Autumn - dainininkė ir dainų autorė, puikiai įvaldžiusi elektrinį smuiką bei žiūrovų žavėjimo meną. Šiuo metu Emilie su savo merginų grupe Bloody Crumpets koncertuoja Europoje. Neįtikėtina, tačiau ši persona, kurios kuriamą muziką galima būtų apibūdinti kaip dark cabaret, synthpop, darkwave, neoclassical ir dar krūvos kitų stilių mišrainę, nepamiršo ir Vilniaus - spalio devynioliktąją visi "prijaučiantys" Emilie rinkosi Grand Casino World šampano bare ir, nė kiek neperdedu, liko priblokšti ir sužavėti. Susidariau įspūdį, jog net ir tie skeptiškieji (yra tokia žmonių dalis, bet negaliu nepripažinti, jog jų kritiškas požiūris leidžia kitiems pažvelgti į pasaulį plačiau) neliko abejingi.

Nežinia, ar dėl to, kad Emilie Autumn kol kas nėra taip plačiai žinoma, ar dėl organizatorių tingėjimo plačiau reklamuoti renginį, tačiau žiūrovų tebuvo apie pusantro šimto. Antra vertus, nuo to tik mažiau grūsčių! Kaip ir priklauso, koncerto teko laukti gerą valandą, bet jau kai jis prasidėjo...

Pamėginkite įsivaizduoti: penkios teatrališkos merginos mažytėje išpuoštoje scenoje kuria chaosą, pasigirsta pirmieji 4 o'Clock garsai, iš už širmos pasirodo Emilie, pasipuošusi korsetu, tvarsčiais ir žiurkės uodega... "Ši vieta - akivaizdžiai pernelyg prašmatni mums visiems, bet nesijaudinkite - po visko ji tikrai tokia nebebus!", sako ji mums, o vėliau liepia visiems mums ipirmosiose eilėse susėsti ant žemės, "kad galėčiau jus visus matyti, o jūs visi matytumėt mane". Ir Emilie dainuoja, groja elektriniu smuiku ir klavesinu, bendrauja su savo Bloody Crumpets merginomis bei žiūrovais, pilsto "arbatėlę", dar spėja iškeikti garsistą bei visus niekadėjus, kadaise pavogusius scenos papuošalus - meškiukus Suffer ir Suffer No.2 ir pasidžiaugti, jog Suffer No.3 Lietuvoje gali jaustis saugus, o publika dainuoja ir šėlsta kartu, o Victoria bučiuojasi su priekyje esančiomis merginomis (ar minėjau, kad mes ir buvome priekyje?), o per dainą "Liar" spėju smagiai susirėkauti su Sugarless, o per visą tą laiką taip norisi tikėti, jog šis jaukus pragaras niekad nesibaigs. Be abejo, jis baigiasi, Emilie su merginomis pasirašinėja gerbėjams ir randa laiko pabendrauti su kiekvienu norinčiu, o publika pamažu skirstosi. Ironiška, tačiau apšildanti dainininkė Vic Anselmo groja po Emilie Autumn, mes juokiamės, kad tai Emilie apšildė Vic ir liūdime, kad būtent dėl šio nesusipratimo daugybė žmonių taip ir nebesulaukė jos pasirodymo. Ką padarysi. Tuo labiau, jog, pamačius ir išgirdus tai, kas geriausia, daugiau nieko ir nebesinori.

Galiu pripažinti: tokį puikų šou retai kada tenka pamatyti. Bet kai jau tenka, tokie renginiai įtraukia nuo pat pirmo garso, nuo pat pirmo vaizdo taip, kad daugiau nebepaleidžia. Ir nupasakoti juos sudėtinga - juk visada lengviau ironiškai krizenti ir baksnoti pirštu į tai, kas buvo ne taip. Tiesa, ir čia ne viskas buvo tobula - buvo galima dar kartą įsitikinti, jog lietuviai nelabai moka elgtis su garso aparatūra: Emilie Autumn per ausines galėjo girdėti tai vien savo balsą, tai vien muziką, tai išvis nieko, tad galiausiai nusprendė tęsti koncertą be jų. Lieka tik džiaugtis, jog šie nepatogumai nesukėlė trukdžių žiūrovams - nebuvo jokių dainavimų "pro šalį", bet juk jų ir neturi būti gerame koncerte, ar ne?

Nuotraukas pasiskolinau iš čia: http://foto.plasmy.azuolas.org/thumbnails.php?album=100&page=1

Universiteto kriminalai

Skubame įspėti studentus apie vagišių – kavos aparatų – išpuolius. Jau ne sykį tenka išklausyti nukentėjusiųjų studentų skundus apie pinigus, paslaptingai išnykstančius kavos aparatų gelmėse, taip ir nesulaukus savo išsvajotojo kavos puodelio, tad, nesedėdama sudėjusi rankų, kaip mat ėmiausi žurnalistinio tyrimo. Buvo pastebėti du vagiliavimo procese aktyviausiai besireiškiantys kavos aparatai: aparatas nr. 1, esentis komunikacijos fakulteto pirmąjame aukšte greta knygynėlio ir aparatas nr. 2, kurį galima aptikti jungiamuosiuose rūmuose, nusileidus žemyn laiptukais link ekonomikos fakulteto. Tai jau nebe pirmą sykį nusikalstama veikla pasižymintis įrenginiai, kurie be jokios sąžinės graužaties nusisavina vargšų studentų, ir taip nepasižyminčių pinigų pertekliumi, sunkiai taupytus litukus. Vienaip ar kitaip, niekada neaišku, kuris aparatas išklys iš doros kelio ir pasuks nusikalstamos veiklos link, tad siūlome atkreipti dėmėsį į pagrindinius nusikaltėlių aparatų bruožus:
Pertraukos metu prie aparato nematyti nusidriekiančios eilės, o jei prieš jus eilėje ir stovi koks vargšas studentėlis, nebūkite abejingi jo keiksmams, jam nueidinėjant nuo aparato tuščiom rankom.
Aplink aparatą stovi palikti puodukai su karštu vandeniu. Taip taip, kai kurie iš jų įsigudrina vietoj kavos pilstyti karštą kalkėtą vandenį, tikėdamiesi, jog jūs naiviai patikėsit, neva taip nutiko tik su šiuo puodeliu ir mėginsite savo laimę dar sykį, paaukodami jiems dar daugiau centų, kuriuos taip sunkiai teko krapštyti iš kiaulės taupyklės.
Vienaip ar kitaip, niekas nėra apsaugotas nuo vagiliviamo išpuolių, tad, jei norite apsisaugoti nuo pinigų praradimo, galiu pasiūlyti mėgautis puodeliu kavos universiteto valgyklose arba nešiotis su savim termosą naminės kavos. Žinoma, taip pat galite keliauti prie kavos aparatų ir mėginti savo laimę, bet verčiau pirma palaukit, kol koks kitas naivuolis patikrins aparatą, įsigydamas kavos prieš jus.

**its for you *

Nebera laiko
Dvejoti. Medi mano,
Tu esi vynuoge

Jei nori skraidyti - išmok šokti baletą!

Atėjus penktadienio vakarui, trejetas leidėjų (t.y., aš, Agnė ir Rasutė) pasipuošėm sijonukais ir patraukėmė itin kultūringai praleisti vakaro. Ėjom ten, kur ties įėjimu ir rūbinėje šypsosi žavūs vaikinukai, kur veidrodžiai per visą sieną, kur po kojomis minkštutis raudonas kilimas, kur pasakiški šviestuvai, kur elegantiški žmonės ir kur gali pamatyti, kaip žmonės...skraido.
Mes ėjome į turbūt populiariausią ir žinomiausią visų laikų baletą - "Gulbių ežerą". Į spektaklį, kurį pamatyti bent kartą gyvenime, manau, būtina. Ir nors visą laiką teko prastovėti ant laiptų (mes juk vargšai studentai!), įspūdis liko ypatingas. Pamėginsiu papasakoti, kodėl.
Visų pirma, trumpai apie patį siužetą. Jaunasis Zygfrydas atšvenčia savo pilnametystę ir motinos valia jau rytoj turi išsirinkti nuotaką. O jam, vargšui, nepatinka nė viena iš rūmų damų. Nuklydęs prie ežero jis pamato būrį gulbių, virstančių į merginas, o jų karalienė taip sužavi Zygfrydą, jog jis neabejoja - Odeta taps jo žmona! Tačiau piktasis burtininkas, pavertęs merginas gulbėmis, nesnaudžia: pasinaudojęs savo dukra, kaip du vandens lašai panašia į Odetą, jis supainioja Zygfrydą ir priverčia jį sulaužyti duotą amžinos meilės priesaiką. Vis dėlto jaunasis princas laiku atsitokėja, nugali blogąjį burtininką ir išgelbsti savo mylimąją.
Laimei, kad turėjome programėlę, nes be paaiškinimo būtų buvę sunkoka suprasti, apie ką sukasi veiksmas (gal dar nepriaugome iki tiek?). Galbūt dėl to pirmoji baleto dalis, Agnės žodžiais tariant, "nevežė". Tačiau kuomet antrojoje dalyje Nerijaus Juškos vaidinamas Zygfrydas kaip tikras princas nuplėšė blogojo burtininko sparną ir prikėlė Odetą, nejučia ėmiau šypsotis. Tipiška, banalu, bet...gražu.
O pats nerealiausias dalykas, žinoma, buvo šokis. Įsivaizduokite: scenoje virš 20 merginų atlieka, atrodytų, neįmanomas figūras, o tu girdi tik kaip girgžda jų puantai! Neišpasakytas dalykas. Arba kai mergina ramių ramiausiai uždeda koją ant vaikino galvos:) Ir, kaip minėjau, baleto solistai tikrąją to žodžio prasme skraido. Poros metrų šuolius jie atlieka taip lengvai ir grakščiai, jog, rodos, tam nereikia jokių pastangų. Vaikščioti pirštų galais jiems taip pat savaime suprantama ir paprasta, nors iš tiesų juk kaip tik atvirkščiai...
Na o garsusis gulbių šokis buvo turbūt tas dalykas, kurio laukė dauguma salėje sėdinčių žmonių. Nerealu pamatyti jį "gyvai".
Ir dar nepamirškime puikiai grojančio simfoninio orkestro. Dėmesį sutelkus į veiksmą scenoje kartais net pamiršdavai, jog čia pat, orkestro duobėje, keliasdešimt žmonių atlieka P. Čaikovskio kūrinius. O grojo jie išties puikiai.
Nesakau, kad likau apkerėta baleto ar pan. Man labiau prie širdies tas "normalusis", jei taip galima pasakyti, teatras, bet vis dėlto pamatyti "Gulbių ežerą" - puikus dalykas! Po to gerdamos kavą dar kurį laiką aptarinėjome matytų šokių sudėtingumą, krizenome iš balerūnų-vyrukų aprangos (pėdkelnės ir švarkas) ir pavydėjome balerinų grakštumo...
Pasižiūrėkite ir jūs: http://www.youtube.com/watch?v=vbY_FIyXPFg

from the basement

Leidėjų nuotykiai…dieną ir nakčia

Mums Kalėdos atėjo anksčiau, nes mūsų laisvė neturi ribų


Mes turim galią!!!! Ji mūsų rankose, galvose, kojose, plaukuose. Mes tiesiog ją spinduliuojam. Ir nors kažkokie menkučiai padarai kaip informologai ar verslo vadybininkai tuo dažnai ir suabejoja, tačiau veltui, oi kaip veltui. Bet jei tikėsime mūsų nuosavos Palmiros pranašavimais, o aš asmeniškai šventai jais tikiu, mano ženklo žmonėms būsimą savaitę žadamas suartėjimas su jais, todėl nenuleidžiu nosies, kad įtikėjimas mūsų galiomis tuoj pasklis po visą fakultetą. Tai štai kokios tos galios:
radijo laidų vedėjų žodis lekia tiesiai aukštesnėms jėgoms į ausį. Tik ištariam ir aptariam dalyką, o jis jau virsta realybe! Argi ne nuostabus tas mūsų, informacijos valdytojų, gyvenimas? Taigi mūsų orų sinoptikė Justulijus buvo man asmeniškai minėjusi, kad galime sulaukti staigaus orų pokyčio, bet kad šitaip viskas apvirs aukštyn kojomis turbūt nesitikėjo net ji pati, ar ne? Kaip visiems puikiai ir žinoma, aš, Justė ir Vaiva esame radijo laidų vedėjos (ir neįskaitykite čia jokių pagirų sau, nes kas tiesa, tas tiesa, o ne melas) ir vakar per laidą kalbėjome apie Kalėdas Australijoje ir jai priklausančias Kalėdų salas, o štai šiandien...
Šiandien nusprendėme užvaldyti miestą ir nė nenumanėme, kad tai jis pavergs mus. Keliaujame gatve, visas senamiestis mums po kojomis, ir staiga prieš mano akis išdygsta gražuolė baltaskarė eglė. Patikėkite manimi, nustebau ne mažiau nei jūs, skaitydami mano rašliavą. Kadangi negalėjau patikėti savo akimis paprašiau, kad mano draugužė, visiems jums puikiai pažįstama mūsų laikraščio žurnalistė ir meilės rubrikos ekspertė, patvirtintų, ar tai tiesa. Ji mikliai iš tašės išsitraukė savo instrumentą, kuris geba viską matyti, ir nuramino mane, kad tai, ką matau yra realybė, o ne dar viena mano smegenėlių išdaiga. Neišpasakytai apsidžiaugę nukeliavome tiesiai į Kalėdų šalį. Gatvelė, vedanti į Aušros vartus, buvo paversta pasakiška Kalėdų karalyste su didžiule išpuosta egle, lemputėmis ant pastatų sienų ir stogų, milžinišku šviečiančiu angelu balkone ir kioskeliais, kuriuose pūpsojo pintinės su bandelėmis. Taip ir norėjome griebti ir pasivaišinti, bet nusprendėme ekskursiją į Vilniaus kalejimą atidėti kitam kartui. Jaučiausi lyg sapne, ne, net ne sapne, nes sapne daiktai nebūna tokie ryškūs. Jaučiausi lyg užsienyje, kur per Kalėdas miestai virsta Laplandijos kopijomis, lyg filmavimo aikštelėje, kurioje buvo kuriamas „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“. Aš (mes) matėme sniegą, pirmąjį šiais metais sniegą, tik turbūt vertėtų paminėti, kad jis buvo panašus į vatą, bet tai nesutrukdė mums jo paliesti ir pasimėtyti. Pasižvalgėme po stebuklų šalį, palepinome akeles, bet staiga mūsų blaivus protas pradėjo vykdyti išsivadavimo operaciją iš svajų gniaužtų. Jam tai puikiai sekėsi ir netrukus mes jau klausinėjome žmonių, kas kaip ir kodėl čia vyksta. Kaip paaiškėjo buvo filmuojama reklama ir štai kodėl mūsū senamiestis buvo paverstas Kalėdų ambasada. Taigi mūsų blaivus protas sugriovė iliuziją, kad esame Kalėdų įkarštyje, tačiau leido mums suprasti, kokią galią turi mūsų radijo vedėjų balsai. Supratome, kad įmanoma viskas, viskas, ko trokštame, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Tereikia garsiai tai ištarti. Na, kadangi aukštesnės jėgos nepatingėjo įsiklausyti į mūsų žodžius, su Justuliu nusprendėme atsidėkoti ir sutikti Kalėdas, ar bent jau įsileisti jas į savo kairiąją krūtinės pusę, todėl užtraukėme pop princesės Mariah Carey hitą „All i want for christmas“ ir nusifotografavome prie žibančios eglutės. Tiesa, mane kamavo šioks toks nerimas. Bijojau sutikti Kalėdų senį. Čia turbūt „The Killers“ įtaka, kurie savo daina įpūtė man baimę, kad Santa gali mane nušauti, nes pro kaminą jis niekaip neįlenda ir anglių į kojinę neprideda, tad tikėjausi, kad jis turi kitaip su manimi suvesti sąskaitas. Bet laimei, niekas nenukentėjo ir išnešiau savo kailį sveiką. Maža to, jis pradėjo žvilgėti, juk Kalėdos – stebuklų metas. O jei jau paminėjau stebuklus, tai turbūt reiktų paminėti tą, kuris vainikavo mūsų Kalėdinį vakarą. Nuėjusios į parduotuvę „Rimi“ radome „Corny“ batonėlių su akcija, todėl nepasikuklinome ir nusiaubėme lentynas.
Nuotykiai ėjo į pabaigą... „Rimi“ durys atsivėrė, išėjome į gatvę, įsidėjome batonėlio gabalėlį į burną, jis pradėjo tirpti burnoje, migdolų skonis ir kvapas užgniaužė ir kaip tironas užvaldė mūsų jusles ir mes dar kartą nuėjome pasižiūrėti Kalėdų...

Ir nors mes maži, tačiau galingi – smugiuojam kaip Bechamai, dedam kaip Le Bromai, padavinėjam kaip Federeriai, nardom kaip Phelpsai, šėlstam lyg uraganai, o rašom lyg Šekspyrai.


Taigi skelbiu – pageidavimų koncertas prasideda, tad jei tik turite kokių norų, ar neišsipildžiusių svajų, skambinkite, rašykite, nedvejokite. Mes jums padėsime.
Mūsų adresas www.tornadas-leidanas.lt

...nes mes esame dienos valdovai ir nakties karalienės

Su meile... ir kumštinėmis pirštinėmis

Rekomendacijos

Šv. Stepono gatvelė. Visiems, kas dar nesate ten užklydęs. Ir ne tik dėl jaukiausios Vilniuje ekologiškų prekių parduotuvėlės (kur, beje, taip pat vyksta tapybos ant šilko, vilnos vėlimo ir kt. rankdarbių užsiėmimai) ar unikalios stalo žaidimų parduotuvės (kur, tiesą sakant, nuo įvairiausių loginių-ekonominių-strateginių žaidimų tik dar kartą teko įsitikinti Pūkuotuko išmintimi, kad „vieni turi proto, o kiti neturi, ir viskas“), bet tiesiog pajausti senamiesčio dvasios.

„Kultūrinimasis“. Operos ir baleto teatras – ne vien snobams skirta vieta, tuo nesunkiai (ir, kas aktualiausia studentams, pigiai) galite įsitikinti – ateikit prieš valandą iki renginio ir įsigysit bilietą su 70% nuolaida (arba bent jau paragausit karšto šokolado, kuris, sako, čia geriausias visame mieste).

Woody Allen‘o ankstyvieji filmai. Woody Allen‘as – autorinio kino meistras, aktorius, scenaristas, prozininkas, dramaturgas, klarnetistas... Žaviausia tai, kad jis geba kurti tiek „rimtąjį“ kiną (tarkime 1987-ųjų „Interjerai“), tiek intelektualias, neurotiškas ar tiesiog „trenktas“ komedijas. Rekomenduoju: „Meilė ir mirtis“ (Love and Death, 1975), „Viskas, ką jūs norėjote žinoti apie seksą, bet nedrįsote paklausti“(Everything You Always Wanted to Know About Sex But Were Afraid to Ask, 1972), „Zeligas“(Zelig, 1983), „Purpurinė Kairo rožė“(The Purple Rose of Cairo, 1985), „Bananai“(Bananas, 1971), „Anė Hol“(Annie Hall, 1977), „Niujorko istorijos“(New York Stories, 1989), taip pat, žinoma, garsusis „Manhatanas“(Manhattan, 1979) ir dar begalė kitų. Visiems, turintiems televizorių, pakanka įsijungti LRT kiekvieną trečiadienį 23.15val. arba LRT2 ketvirtadienį 22.10val. (o tokiems kaip aš, kurie šios stebuklingos dėželės paprasčiausiai neturi, patarsiu kreiptis į mane, - mielai šiais filmais pasidalinsiu). Nes W.Allen‘o humoras – pati geriausia terapija lietingais lietuviškais rudens vakarais.

Valentino Masalskio teatras. Šio aktoriaus, režisieriaus kuriamus spektaklius drįsčiau vadinti specifiniu teatro reiškiniu Lietuvoje. Rekomenduoju „Aš, Fojerbachas“, „Laukim skambučio“, „Kontrabosas“ ir - man asmeniškai stipriausią – „Nuolankioji“, pastatytą pagal Dostojevskio to paties pavadinimo apsakymą, specialiai išverstą šiam spektakliui. V.Masalskio teatrą galima vadinti minimalistiniu – dažniausiai pagrindinį vaidmenį atlieka pats režisierius, spektaklyje vaidina dar 1-2 aktoriai, keletas dekoracijų ir jokių efektų – tik tylus, tiesus ir veriantis V.Masalskio žvilgsnis ir balsas. Bet, kaip sako sena gera patarlė – geriau vieną kartą pamatyti, nei daug kartų apie tai išgirsti, taigi rekomenduoju sekti Nacionalinio dramos teatro repertuarą.

Metallic Falcons „Desert Doughnuts“. Dar 2006-aisiais įrašytas post rock ir ambiento mišinys apniukusiai rudens dienai. Grupės branduolį sudaro viena iš „CocoRosie“ sesučių - Sierra Cassady ir Matteah Baim, gitara groja garsusis Devendra Banhart, taip pat dainuoja Antony (iš „Antony and the Johnsons“). Albumas labai vientisas, primenantis hipnotizuojančių, klajokliškų, miglotų lopšinių virtinę, žodžiu, tikra dieviškoji mana nemiga sergantiems lunatikams.

www.hospitalityclub.org, www.couchsurfing.com ir pan. Kodėl? Nes taip keliauti smagiau, įdomiau, ir, žinoma, pigiau. Nes atostogos juk irgi kažkada ateis.

Julie Doiron. Kanadietė dainų kūrėja ir atlikėja, laviruojanti tarp indie ir folk rock stilių, muzikinę karjerą pradėjusi grupėje „Eric‘s Trip“, atrodytų, niekuo neypatinga – paprasti, butiniai tekstai, minimali muzika, bet subtilios balso intonacijos ir tai, kas lieka už teksto, įveda į savotišką žiemišką transo būseną.

Ad Hoc: nepatogus kinas. Jau antrąkart vykstantis žmogaus teisių dokumentinio kino festivalis. Filmai drąsūs, turintys didelį emocinį krūvį, ir, svarbiausia, užduodantys „nepatogius“ klausimus. Nebijokim atsakyti. Spalio-lapkričio mėnesiais Vilniuje (kino centre „Skalvija“, Menų spaustuvėje, Šiuolaikinio meno centre), Kaune, Klaipėdoje. Visi filmai - nemokamai.

"orai pagal mus"(ne shulija bet justulija)

artėjančios darbo savaitės "orai pagal mus":

Pirmadienis.

Šį pirmadienį numatomas žvarbus ir darganotas oras. Galime sulaukti netikėtos klausimų krušos rinkodaros paskaitoje. Jai atlaikyti patariama įsigyti skėtį iš automato arba apsigaubti ten taip pat parduodamais lietpalčiais, kurie gali padėti kritiniu mūsų gyvenimo momentu ištirpti minioje arba atlaikyti netikėtus smūgius. Jei studentiškos santaupos neleidžia tokios prabangos, pasirūpinkite bent jau vienkartinėmis, viešajame transporte parduodamomis servetėlėmis, iš baimės tekančiam prakaitui nubraukti (geriau būtų daugkartinės). Antroje dienos pusėje orai kiek švelnės, žadamas žemas oro slėgis gali pasireikšti intensyviu žiovuliu ir apsnūdimu, tačiau nesijaudinkite, dienos pabaiga vėl bus kupina staigmenų ir netikėtumų: staigus persikėlimas į viduramžišką aplinką privers giliai kvėpuoti dulkių persmelktoje atmosferoje, tačiau nepamiškite, kad žodžiai dulkėse netirpsta, tad antroje dienos dalyje patariame juos rinkti itin atidžiai, nes jie bet kada gali būti panaudoti prieš jus ir dar labiau subjaurintį orą. Būkite pasiruošę.

Antradienis.

Antradienį pirma dienos pusė žada netikėtą atšilimą. Ramus sėdėjimas suole ir miklūs rankos judesiai įkaitins vyraujančią atmosferą. Celiulioziniai plaušeliai sinchroniškai siūbuos pagal jūsų rankos mostų sukeliamą švelnų vėjelį. Po pietų saulė ims dar labiau džiuginti, jos šiluma pirmiausia skverbsis į auditorijos priekį, tad gali tekti atsiraitoti net marškinių rankoves. Kiek vėliau saulės spinduliai persmelks visą auditoriją, tad natūralu, kad gali nušvisti vis daugiau šypsenų ar skambėti nesutramdomas juokas. Reikia paminėti, jog būtent antradienio popietę šilumą gali papildyti tirštas prisiminimų ir nesėkmingų išgyvenimų rūkas, jo trukmę nusakyti bus sunku, tai priklausys nuo susidariusių ( ant lentos ) debesų dar kitaip vadinamų „brėžinių“ gausos ir jų sudėtingumo. Atmosferoje susikondensavę vandens lašeliai turėtų pamažu pažadinti auditoriją ir išsklaidyti susidariusi rūką, tačiau tai pareikalaus kantrumo ir ištvermės.

Trečiadienis.

Trečiadienį numatomi šilti, tačiau vis besikeičiantys orai. Rytą džiugins itin aktyvi saulė, kurią tokiu ankstumu pavyks išvysti turbūt tik kartą savaitėje. Pasidžiaukite ja. Vėliau žadamas anticiklonas atneš švelnų vėjelį, pučiantį iš auditorijos į dėstytojos mažą ausį. Reikia paminėti, kad ,kaip atsakas, galimas staigus ir netikėtas uragano ar šiaip viesulo praskriejimas, tačiau jį atlaikyti bus įmanoma susirėmus pečiais ir pastačius gyvą žmonių sieną auditorijos priekyje. Toks švelnaus vėjo ir aršaus uragano žaismas gali kiek užtrukti, tačiau pabaigoje tikimasi vėl ramaus ir stabilaus oro, kuriuo galėmite džiaugtis iki antros dienos pusės. Tuomet vėjo kryptis žada radikalias permainas: iš mažosios burnelės jis sklis ir bandys pasiekti studentų ausis. Tai padaryti jam matyt lengva nebus, tad tie, kurie bijo būti perpūsti antroje paskaitoje, pasižymėję ir pažymėję draugus, verčiau palikite auditoriją, kad nesukeltumėte nenumatytų oro permainų ar stichijų.

Ketvirtadienis.

Ketvirtadienį galėsime džiaugtis tiesiog iš pietinių kraštų atkeliavusiu vasarišku oru. Dėl moderniųjų technologijų skleidžiamų elektromagnetinių bangų, atmosfera gali įšilti iki 20- 25 laipsnių šilumos. Galbūt tai kartu ir globalinio atšilimo poveikis, tačiau nesigilinant į tai svarbu paminėti, jog ketvirtadienį studentai ir ypatingai studentės galės tiesiog pamiršti soliariumo lankymą, nes per pirmąją dienos dalį išspinduliuotų infraraudonųjų ir ultravioletinių spindulių kiekis parudins ne vieną saulės išsiilgusį veidą.

Lietaus nenumatoma, tad galėsite drąsiai mėgautis įdegiu visą parą, nebijodami, jog jis gali nusiplauti. Antra dienos pusė žada kiek vėsesnį orą, ypatingas karštis vyraus tik auditorijos priekyje, tad smagu tai, jog bent jau dėstytojas galės džiaugtis vasariška kaitra ištisą dieną, auditoriją erzindamas ekrane rodomais baltųjų meškų atvaizdais.

Visgi nuoširdžiai tikimės, jog ultravioletinių spindulių terapija nenudažys nei jūsų, nei jūsų kolegų per ruda spalva, kad visi drauge pasigražinę galėtume sutikti savaitgalį.

tai ką? gražaus ir šilto jums savaitgaliaus

Studentiški horoskopai

Horoskopai.
Avinas. Šią savaitę būkite itin atidūs- kažkas kėsinsi iš jūsų nugvelbti žinias ir įgūdžius. Jei kas nors bandys jus kalbinti paskaitų metu, nedelsdami keipkitės į aukštesnes instansijas. Be to, nepasiduokite įkalbinėjimams paskaitas iškeisti į alų ir kitas linskmybes. Po galais, jau išaušo laikas jums rimtai kibti į mokslus. Seimas juk dar neapsisprendė- neatsipalaiduok.

Jautis. Tinginystės metas. Ši savaite Jums yra labai nepalanki. Tingėsis ne tik suplauti indus ar atsiversti knygą, bet net pakelti galvą pasisveikinti su kambarioku. Galimas dalykas, kad net neisite linksmintis,- tokiu atveju griebkite termometrą ir paskirkite tinginystės savaitę pasigydymui.

Dvyniai. Apsidairykite. Jaučiatės nelaimingi ir nesuprasti? Gal draugų ieškote nepakankamai atidžiai. Visiems aišku, kad leidybininką suprasti gali tik knyga, naujai atspaustų lapų kvapas, intelektualūs pokalbiai. Visi išvardinti dalykai jums tiesiog būtini. Nebeieškokite toliau- sprendimas guli jums po nosimi ir nenumaldomai kviečia pasinerti į savo pasaulį.

Vėžys. Bendravimo metas. Šią savaitę jums kaip niekada gerai seksis bendrauti su kitų rūšių atstovais- archyvistais, informologasi ir kitais. Jeigu dar paskatinsite savo sėkmę, bendrą kalbą galite rasti net su fizikais ir ekonomistais. Ir svarbiausias savaitės patarimas: pats laikas atsisakyti žalingo įpročio- uostyti spaudos dažus (tik jau nesakykit, kad taip nedarot).

Liūtas. Bankrotas. Pinigai nebus geriausi Jūsų draugai šią savaitę- jie tiesiog spruks nuo Jūsų. Ilgai laikėte tamsiausiame kampe konservuotus grybus ir uogienes? Pats laikas jų atsiprašyti ir su pasigardžiavimu mėgautis rudens gėrybėmis. Juk turite daug laisvo laiko, kodėl nesusiradus papildomo darbo? Neturite gabumų? Fabrikuose ir gamyklose jų nereikia.

Mergelė. Kūrybos metas. Nenustebkite, kai Jus netikėtai užklups įkvėpimas ar į duris pasibels mūza ar mūzinas. Galbūt tai tas metas, kai pagaliau parašysite taip ilgai planuotą knygą, o gal, jei jau turite ją parašęs, ją išleis. Tereikia pasiklaiuti kolegomis leidybininkais ir viskas eisis kaip per sviestą. Nemokamas patarimas- parodykite knygą vienam pažįstamam- jis viską leidžia, jei žmogaus širdis gera.

Skorpionas. Kąsite, šią savaite ypatingai skaudžiai. Visiems bus sunku su jumis bendrauti- pradedant grupiokais, baigiant dėstytojais ir autoritetinga komfako valdžia. Labai didelė galimybė apsilankyti „ant kilimėlio“, atsiskaitinėti už praleistas paskaitas, neatliktas užduotis ar panašiai. Tačiau išlikite ramūs: naudokitės auksine taisykle- studentas visada teisus.

Šaulys. Nenustebkite, jei negalėsi atsiginti gerbėjų dėmesio- šiuo metu Jūs būsite itin patrauklūs ir seksualūs. Tačiau saugokites- dėstytojų ir studentų romanai griežtai draudžiami, todėl pasistenkite atsispirti pagundoms. Kai Jūsų žavesys atslėgs, visi supras, kad iš tikro Jūs ne toks jau žavūs ir nuostabūs... Todėl galimos kančios. Nuo jų geriau pabėgti.

Ožiaragis. Širdis dainuoja? Nieko keisto. Mėnulis dabar kaip tik Jūsų ženkle. Kur beeisite- visur sėkmė. Melskite šią savaitę koliokviumų- tada tikrai jie bus sėkmingi. O jei vėliau- Jūs kaip visada susimausite. Taip pat tinkamas laikas tvarkyti piniginius reikalus- pavyzdžiui, pradėti taupyti įmokoms už mokslą. Beje, reikškite savo nuomonę drąsiai- visi Jūsų klausys ir Jus gerbs.

Vandenis. Sustokite. Kiek galima skubėti gyventi? Pastaruoju metu Jūs gyvenate taip, kad pateisinate leidybininkų reputaciją: mokotės kaip pasiutę, reikia ar nereikia, dirbate per kelis darbus ir dar spėjate parašyti dėstytojams laiškus vakarais, kad neduok Die neatšauktų paskaitų. Laikas liautis. Pamedituokite, pagulėkite karštoje vonioje- gal praeis.

Žuvys. Plaukit, kur plaukusios. Judate tinkama linkme. Viskas ir toliau tekės sena vaga: kaip visada išsisuksite be didelių pastangų, atsakinėsite puikiai be pasiruošimo, nebus būtent tų paskaitų, į kurias trūks plyš negalite nueiti. Tik nepiktnaudžiaukite likimu- kas per daug, tas nesveika. Gerasis laikas kažkada baigsis ir viskas pasisuks Jums netinkama linkme.

Sensation White @ Vilnius 08 09 27 apžvalga

Šeštadienį, Rugsėjo 27- tą dieną Vilnių sudrebino pasaulinio lygio ir pasisekimo elektroninės muzikos festivalis „Sensation White“. Jis yra vadinamas visų pasaulio šokių muzikos renginių lyderiu (World‘s leading dance event- šio renginio etiketė) ir keliauja po visą pasaulį, skleisdamas House muziką ir džiugindamas jos gerbėjus. „Sensation White“ tėvynė yra Olandija: pirmasis toks renginys nustebino efektais ir apkutino įspudingu garsu šios šalies sostinę Amsterdamą. Nuo to laiko daugybė house ir kitos elektroninės muzikos fanų laukia renginio savo šalyse arba išsiruošia į tolimiausius pasaulio kraštus, kad pajustų, ką reiškia žodžiai, ištarti storu vyrišku balsu, skambant dangiškiems garsams,- „Welcome to Sen-sa-tion“. Na ir visa tai, kas dedasi po to.

Šiemet Vilniuje apsilankė keli visame pasaulyje garsūs didžėjai: Fedde le Grand ( ypač išpopuliarėjęs po „Put ypur hands up for Detroit“ ir neseniai radijo stotyse skambėjusio „Let me think about it“), Marco V (apie kurį beveik nieko nežinojau iki Sensation), Darren Emerson (jis sukūrė vieną nuostabiausių, legendinių kūrinių Underworld- Born slippy), Benjamin Bates (pagarsėjęs savo kūriniu „Whole“, taip pat žinomas kaip apie ŽIV ir AIDS informuojančios olandų orgnizacijos ambasadorius) bei Funkerman (jo vizitinė kortelė- kūrinys „Speed Up“). Šias pasaulinio lygio žvaigždes apšildė Ignas- Lietuvos elektroninės muzikos pasididžiavimas, atstovaujantis Lietuvą įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose.

Prieš koncertą truputį skaičiau, kiek daug garso ir vaizdo aparatūros buvo vežama į Lietuvą dėl šio renginio. Taip pat žiūrėjau nufilmuotą Sensation White, vykusį šiemet Amsterdame, ir žinojau, kad į Vilnių atkeliauja ta pati dekoro detalė: didžiulis baltas medis, išsiraizgęs virš visos salės ir simbolizuojantis Rojaus sodą ir medį, nuo kurio Ieva suvalgė obuolį, dėl kurio jie, kartu su Adomu, buvo išvaryti iš Rojaus. Žinojau, kad vakarėlio tema yra meilė, todėl nusiteikiau romantiškiems efektams ir aplinkai. „Love conqers all“- vis dar skamba galvoje.

Muzika. Daugumą grotų kūrinių girdėjau pirmą kartą, todėl aptarsiu tik keletą- tų, kuriuos žinojau jau anksčiau ir labai džiūgavau juos išgirdusi. Pirmasis man laimės suteikė Benjamin Bates, sugrojęs savo hitą „Whole“. Tai buvo pirmieji garsai, suvienję visą publiką bendrai dainai. Atėjus prie pulto Funkerman, jau nuo pirmų garsų supratau, kad laukia kažkas neeilinio. Šis didžėjus man patiko labiausiai iš visų pasirodžiusių Sensation‘e. Jis priminė netgi legendinę Bob Marley dainą „Sun is shining“, kuri viso pasaulio žmonėms asocijuojasi su laisve, nevaržomu gyvenimo būdu. Turbūt todėl visų susirinkusiųjų rankos, grojant legendiniams žodžiams „I‘m a rainbow too...“, buvo sunertos W (white) forma. Tai buvo ne vienintelė Funkerman staigmena: pasirodymo vidyryje jis užgrojo visiems gerai žinomą Pryda- Pjanoo. Tai leido visiems grįžti į realų pasaulį ir patrypčioti į gerai pažįstamą ritmą. Vėliau sekė Megamix‘as, kuris, kiek teko girdėti atsiliepimų, daugeliui paliko didžiausią įspūdį. Asmeniškai man nelabai patiko ši renginio dalis, nes skambėjo nemiksuoti populiarūs, komerciniai kūriniai, kurių kiekvienas gali pasiklausyti ir savo namuose ar per radiją. Man įdomiau buvo išgirsti pačių didžėjų kūrybą ir parinktą muziką, kuri yra nežinoma, tačiau, jų nuomone, reikalinga mums išgirsti. Fedde le Grand savo pasirodymą pradėjo nuo anksčiau minėtų savo garsiausių kūrinių, tačiau vėliau maloniai nustebino netikėtu skambesiu, gan sunkia house muzika. Vienas iš ispūdingiausių jo pasirodymo monentų- minios šėlsmas, išgirdus vienos kokybiškiausių ir žinomiausių Jungtinės Karalystės grupių Coldplay- Clocks. Marco V buvo maloniausio skambesio svečias Sensation. Jo grojama muzika buvo ne per sunki, tačiau kojas vertė kilotis pačias. Jo koziris buvo Depeshe Mode- Personal Jesus. Paskutinysis grojo Darren Emerson. Jis neleido atsikvėpti nė minutėlės iki pat septintos valandos ryto, kuomet dauguma išsiruošė namo (tarp jų ir aš). Matėsi, jog šis didžėjus manė, kad iki pabaigos pasiliko tik ištikimiausi ir pašokdino savo sunkiais, techno muziką primenančiais kūriniais.

Aplinka darė sunkiai suvokiamą poveikį. Vizualizacijos, dekoracijos, apšvietimas vertė pasijusti kitoje, nežemiškoje aplinkoje. Lempos, primenančios žvaigždes, per ekranus rodomi dangaus, rojaus sodo vaizdai, pagal muziką pritaikytas apšvietimas- viskas vertė dar labiau įsijausti į garsus ir dar labiau atsiriboti nuo aplinkos.

Kokį poveikį man padarė lankytas renginys? Iki šiol negaliu atsigauti nuo patirtų įspūdžių ir vėl sugrįžau į senas vėžias: iškeičiau visą kitą muziką į house.

Istoriniai archyvai: blogas-pirmtakas

Senais senais laikais, pirmo kurso pradžioje, aš kartu su Egle ir Rūta nutarėme rašyti (o vėliau ir būtinai išleisti) meilės romaną. Tai turėjo būti labai originalios tematikos kūrinys, tačiau šlovingai sutiktas jis nesulaukė tekstų, todėl kaip gimė, taip ir mirė. Taigi mano žuvęs naujagimis:

Passion novel

Thursday, September 13, 2007

Prologue

She was sitting in her wheelchair slowly touching her naked body. Being in her 80s she still looked beautiful as in her young days. Memories were running through her mind and she started weeping as a child. Tears ran down her cheeks but she was happy to have such experience in her life - she was young inside although she couldn't walk on her own and her skin was all wrinkled. Martha was her name and she was living in the suburbs of Vilnius.

Part 1

Chapter one

The church

Martha knew that her religiosity was never very strong but in past decade it almost vanished. She determined to change it and on very early Sunday morning she was already standing in front of the cathedral waiting to be the first to attend Mass.

She was waiting impatiently for the clock of her mobile phone to show that magical number "12:00". People started to gather more intensively and here she saw the priest coming with a book in his hands. He was bold, but not that sexy as she expected him to be. She didn't mind to show that she can still demand for a body passion although she was 67. And here the priest started to say a prayer and other church-things Martha didn't understand. She was searching for God but she couldn't find it. She gave all her strength and mind for prayers but suddenly she heard that everybody fell silent. Martha opened her eyes and saw the priest giving "parts of Jesus' body" (as he called them) for everyone. "That's it", she thought, "it's what i need to strengthen my religiosity". And she started to intrude into the mass and to get as much of Eucharist as possible. The woman opened her mouth, poked out her tongue and unpleasant smell spread around. At the same moment she closed her mouth biting the priest's fingers. She didn't hear him screaming because she saw something. The old lady saw HIM.

Epilogue

God was so bright she could hardly see his body shape. But he was very handsome and he asked her to come to him. Martha was all shaking but she went to him seeing anything around. She gave him her hand and they both went into the Saint Kingdom of the Lord.


THE END

laikrastelis

how ;D persiunciu justulio isminti, nes ji cia neprireginta (akmuo i mariaus darza :D). jos rubrikele laikrasciui, enjoy ;>

p.s. cia pradinis variantas

''leideju klausk drasiai'' we gonna save you ;D

Laba diena. Norėjau pasiteirauti, kokia yra leidėjų grožio paslaptis, kodėl jie tokie žavūs ir visuomet kupini energijos? Eidama komunikacijos fakulteto koridoriais negaliu sulaikyti pavydo, žiūrėdama į juos. Ar yra būdų nestudijuojant leidybos taip atrodyti?

Barbora X.

Sveika, Barbora, labai malonu, kad taip atvirai prabilai apie savo pastebėjimus. Turiu pripažinti, kad tavo nuomonė yra išties teisinga , tik atsiranda vis mažiau žmonių, kurie drįsta apie tai kalbėti. Nemanau, kad norint žaviai atrodyti turi studijuoti būtent leidyba, tačiau tai yra tiesiog lengviausias būdas išlaikyti jaunystę veide ir širdyje. Ilgos miego valandos, laisvas paskaitų grafikas, besišypsantys kolegos –atskleidžiau tik kelias leidybą studijuojančių jaunuolių grožio paslaptis, deja daugiau jų išduoti negaliu, tai konfidenciali informacija, kurią žino tik šio rato atstovai. Norėdama užmegzti artimesnius ryšius su šios specialybės studentais gali pabandyti juos tiesiog pakalbinti universiteto koridoriuose, galbūt jie patars tau asmeniškai, jei ne tiesiog turėsi progą pasidžiaugti prieš save švytinčiu veidu.



Sveiki, esu filologijos mokslų daktaras, leksikologas, savo profesiją glaudžiai siejantis su semiotika ir hermeneutika. Tiesą sakant, esu šokiruotas, kad mano kolegos filologai (dabar jau nebegaliu jų vadinti kolegomis) galėjo žodžių junginiui „knygų gamintojas“ sugalvoti atitikmenį „leidėjas“. Argi nėra absurdiška, kad šis neologizmas, kuris savyje slepia du kartus pasikartojantį, išties neigiamą prasmę turintį, žodį „dėti“ „dėjęs“, lay ( iš angl. k. „dėti“) + dėjas ( iš lt. k. „dėjęs ) , gali nulemti kažkieno profesinę ateitį?

Džiugas Ašarys

Laba diena, brangus Džiugai. Esu išties sužavėta, jog dar atsiranda žmonių, kurie rūpinsi ne tik savo, tačiau ir kitų kartų profesine ateitimi. Manau, kad tik tokių žmonių pagalba, mes ir pamatome tikrąjį žmonių tarpusavio santykių grožį, kartu rasdami laiko apsidairyti aplink. ( Taip ir skamba galvoje, jog rožė yra rožė yra rožė yra rožė ). Noriu Jus nuraminti, kad žodžio „leidėjas“ sandara nedaro žalos studijų kokybei. Reikia paminėti, kad žodis „dėti“ gali turi ir teigiamus atspalvius. Pvz :dėti draugui ranką ant peties, dėti knygas į rankinę, dėti žinias į galvą. Manau, kad Vilniaus universiteto studentai – leidėjai yra išties „atsidėję“ mokslui ir jie temato šviesiąją šio žodžio, o kartu ir savo būsimos specialybės pusę.


Labas, čia rašo Vlacka. Turiu problemą ir galvoju, kad jūs esat vienintelė, kuri galit man padėti. Jau kelintą kartą matau tokią simpatną mergikę prie mano barako besisukiojančią.
Mačiau, kad kažkada su savim nešės knygą apie tyrimus. Pagalvojau gal iš kokios laboratorijos bus, nelabai man patika, kad ji kažkokia tyrinėtoja, kai per protinga nėr gerai, nu bet graži graži, , nieka negaliu sakyt. Tai vieną kartą pakalbinau, sakau ė, ką tiri? Saka knygą. Tai išvis pasimečiau daba, nebesuprantu. Nu būn protingų , kur ten tyrinėj žinai, bet da tokios, kad knygas tyrinėtų nebuvau matęs. Tai va jum i rašau padėkit man ją vėl surast?

Sveikas, iš tavo apibūdinimų supratau, kad būsi sutikęs merginą iš knygotyros ir dokumentotyros katedros. Negaliu tau pasakyti konkrečių vietų, kur galėtum ją rasti, manau, kad knygynas, biblioteka, spaustuvė darbo dienomis galėtų būti tos vietos, kur ji praleidžia nemažai laiko, tačiau daug paprasčiau būtų 4dienio vakarais ieškoti jos kultūrinėse renginiuose arba vietose, kur pats didžiausias sujudimas. Tiesą sakant, mano manymu, tose vietose sutiksi ir daugiau šios katedros studenčių, beje, žinojai ,kad jos studijuoja komunikacijos fakultete? Tad būk ramus, tau kalbėti daug neteks, tik pirmąjį klausimą galėtum sugalvoti ir originalesnį, nes tavo minėtas „Ė, ką tyri?“ gal būti nesuprastas.

maruli, pridek justuli prie blogo team ;D juste.krivickaite@gmail.com

Leidybininkai keliauja į spaustuvę

Gal ir ne taip šviežiai ir operatyviai, kaip buvo galima, bet vis tik noriu pasigirti ir pasidžiaugti - pirmoji mūsų, leidikų, grupelė jau atliko savo sunkią, bet malonią savaitgalinę pareigą ir vietoj miego, maisto ir kitų pramogų praleido savo brangią šeštadienio priešpietę "Spaudos kontūrų" spaustuvėje. Ir liko ne tik gyvi, bet ir patenkinti! O buvo taip...

Šeštadienis, ~8.30. Pašoku iš lovos, užčiaupiu klykiantį žadintuvą, skubiai valausi dantis ir mėginu kažką supusryčiauti, kol dar nepavėlavau į autobusą, kuris iš Saulėtekio stotelės žada pajudėti 9.08; apie devintą susilaukiu krūvos įnirtingų Vaivos skambučių, kuriuos lygiai taip pat įnirtingai atmetinėju; galiausiai mums pavyksta susišnekėti, aš paknopstom atbėgu į stotelę ir mes kažkokiu man vis dar nelabai aiškiu būdu sugebam nepavėluoti į autobusą, kuris mus veža ištisą amžinybę į Pašilaičių galą, kur visi turim susitikti ir laukti, kol atvyks Ruslanas ir nusiveš mus į Pažadėtąją Že... hm, spaustuvę :)

Galiausiai visi - aš, Vaivos, Justė ir Paulius - susirenkam į vieną krūvą ir prasideda Didysis Laukimas, kurį paįvairina konkursas 'kas šiąnakt mažiausiai miegojo', kurio medalis ir pirmoji vieta neabejotinai atiteko Pauliui ir jo trims valandoms (su mano penkiomis tik po lapais slėptis, laimei, gamtinės sąlygos tai leidžia) bei atradimas, kad galinėje 45-o stotelėje yra Gerokai Šalčiau nei kitose Vilniaus dalyse, o vėjas pučia taip, lyg netoliese būtų jūra. Bet mus įbauginti ne taip lengva, galiausiai esame maloniai atvežami prie pat "Spaudos kontūrų" durų.

O jau ten prasideda: esame apvedžiojami po visą spaustuvę, išsiaiškinam visus leidinių spausdinimo procesus nuo pat iš redakcijos atsiunčiamo .pdf failo iki pilnai įrišto, į celofaną įpakuoto žurnalo su visais reklaminiais priedukais; išsiaiškiname krūvą iki tol nė neįsivaizduotų subtilybių, išsižioję spoksome į 500km/h greičiu ofsetu spausdinamus lapus bei daugybę protingų mašinų, užeiname į popieriaus sandėlį, kur sudarytos visos sąlygos keliatoniams popieriaus rulonams miegoti, šiurpstame nuo istorijų, kas lieka iš žmogaus, užsimetusio ant savęs ruloną (atsakymas: nieko nelieka, todėl, matyt, rulonų mėtymas ir nėra praktikuojamas) bei kaip sukelti mini žemės drebėjimą (aš, aišku, nebūčiau aš, jei tuoj pat neįsivaizduočiau James Bond tęsinio spaustuvės džiunglėse), pamatome, kaip iš metalinių plokščių gaminamos spausdinimo klišės, išsiaiškiname, kodėl ir kaip jos veikia, sužinome, kodėl verta ir kodėl neverta taupyti popierių, išgirstame dalį Skrobačo gyvenimo istorijos ir liekame patenkinti tuo, kad jis bendrauja su mumis kaip su lygiais, o svarbiausia - susipažįstame su pilnateisiu spaustuvės gyventoju Poligrafu, kuris su mumis elgėsi labai draugiškai ir maloniai. Bent jau aš likau sužavėta :)

Galiausiai, viską apėję, gavom užduotis ir puolėm jas vykdyti; sužinojom visas žurnalų gamybos plonybes, laimingoji grupės dalis gavo sausainių, o mes su Juste - dar papildomos informacijos apie nepasiekiamą, bet siektiną Vokietijos leidinių kokybę. Likusią seminaro dalį užsiėmiau sadomazochizmu ir aktyviai žiūrinėjau picų ir desertų nuotraukas.

Galiausiai, gavę dovanų, ėmėm grįžinėti kas namo, kas į miestą, na o aš pakeliui į burzgiančio skrandžio taktą svajojau apie tai, ką gaminsiuos pietums.

Niekas nemirė, niekas nebuvo sužeistas; grįžusi jaučiausi neišsimiegojusi, pavargusi, alkana, tačiau pilna entuziazmo ir teigiamų emocijų. Ech, jei tik dažniau taip - visi būtumėm patenkinti savo studijų kokybe kaip tikri Laimingieji Kurmiai ir tikrai niekas neišsilakstytų po svečias šalis :)

oh, in the morning you know you won`t remember a thing

hey dear people of my world ;D

vat vat vat...paciu laiku uzsukau ir nusprendziau pradeti reikstis, nes kitaip nezinau, kuo cia viskas butu pasibaige !!!

nice elephant... it was only a kiss, and it was mr.Brightside

liverpool buvo wonderful, susitikom netiketai, paselom drauge ir atskirai, ir pusrytukus bent jau musu burys tai turejom nuostabius ;D

na, zmogenai, kokias temas cia gvildenate? si karta prisedau trumpam tai nespejau isanalizuoti visu diariu, bet kita karta i will try ;>

yours...kiosk ***

"Out in Liverpool"

Kas apie mokslo negeroves, kas apie rinkimus, kas apie traumas, o kas apie smagybes ;) O viskas buvo taip... Gerbiamos leidėjos, prikikenusios visą Dubino paskaitos erdvę (tikiuosi numylėtasis dėstytojas mūsų krizenimų kaip nors netinkamai nepriima), prisikimšusios į galvą naujų photoshop'inių žinių bei iškimšusios idėjų apie "Švyturio" alaus reklamą, patraukė ne kur kitur, o tiesiai (tik kad per aplinkui) į vieną Vilniaus naktinių klubų, kurio pavadinimas miniatiūrinėmis raidėmis ryškiai apšviečia Trakų gatvės pradžią. Prasiįrusios pro nikotino smogą, įgriuvo tiesiai (aišku neaplenkdamos baro) į sausakimšą šokių aikštelę. Taip, jūs neklystate, tai buvo ne kas kitas, o pats tikriausias Liverpool party, pilnas roko ir rokelio skambesio - visko nuo The Beatles iki Placebo, įskaitant ir tas grupes bei atlikėjus, kurių nei pažįstu, nei skiriu, bet kurie irgi žiauuuriai velka. Visos aštuonios leidininkės, ir dar viena įsimaišiusi į minią (matematikė aš ne kokia, tai nepykit jei apsiskaičiavau), buvo ten, kur joms ir vieta - ant scenos - ir, apsuptos keistų žmonių, negailinčių taškyti savo alų kitiems į plaukus, trypė pagal Vaivorykštės užprašytą The Killers dainą (atsiprašau iš širdies gelmių, kad nepamenu jos pavadinimo). Dabar visi choru padėkojam Vaivorykštėlei už skambų mūsų padermės reprezentavimą! Kad jūs žinotumėt, kokia šitos mergikės gerklytė! Ne tik stiprintuvus prarėkia :D Ir dar nepamirštam pasveikinti Mažikę su laimėta stalo futbolo partija! O grįžtant prie reikalo, iššokusios viską, ką galėjo, ir palaužtos, bet nesužlugdytos WOO amžiaus cenzo, kaip ir visi padorūs Lietuvos piliečiai daug ką leidžiančios moterys išsiskirstė po miesto Čiliakus, kam kuris atrodė arčiau...

Trumpai tariant, kas nežino apie ką aš čia ir kas tas liverpūlis, tai galiu pasakyti trumpai - TAI VEŽA! Shame on those who didn't come. (www.liverpool.lt)

P.S. Persiprašau už ilgus sakinius, man čia M. Proust'o įtaka.

Trauma

Please, don't call me this way, unless you're really sure I worth this name.


Taigi taigi, pastarųjų dienų įvykiai ir vieno žmogaus (gerbiamosios mano kompanjonės, kolegės Eglutės) humoristiškas pasiūlymas, kurį gyvenimas, deja, tuoj pat pavertė skausminga ironija, privertė susisimąstyti apie mano traumų blog'ą. Taigi,kada artimiausiu metu tikrai numesiu link'ą (jei visgi nepatingėsiu:)) į naująjį special mano gyvenimo juokingų, o kartais ir nevisai nelaimių ir traumų registro blog'ą. Kai kam šių istorijų būna itin smagu paklausyt iš mano lūpų linksmumo stadijose, kai kam tai suteikia vilties, kad jie visgi dar nėra tokie beviltiški. Vienaip ar kitaip, to be continued su nuoroda į pirmas istorijas, bet jas užregistruoti truks ilgai, visgi vien pasakojimai porą valandų atima :)
P.s. šiandien įvyko mano eilinis čiurnos raiščių pasitempimo šou. Aš nuostabi, nes sugebu iškristi iš troleibuso ir tuo metu inkšdama į telefono ragelį atsakyti Edvinui apie savo įstabius sugebėjimus, kurie, tikiu, jog nenorom, bet jau natūraliai sukėlė jam juoką. Bet juk tai aš. Kaip su Egle nusprendėm: kad ir kaip mėginam būti gerbiamos, dar kitaip pasakius, respektabilios personos, bet vis nesigauna, nes vėpliškumas lipa per kraštus. Visgi, šį savaitgalį savo daktarėliui vėl sukelsiu juoko pliūpsnį, nes pas jį lankaus jau kas savaite su vis juokingesniais nusiskundimais, tad, galiu kirst lažybų, jog jis įsitikinęs, kad aš jį taip įsimylėjus, kad ieškau priežasčių apsilankymams. Dar sulaukiu nuolatinių patarimų įsigyt šalmą kasdienei apsaugai bei pasisiūlymų išmokinti vaikščiot. Ir visgi, matyt, aš tiesiog pernelyg talentinga traumų srityje, o gal tiesiog gimus ne po ta žvaigžde.
Bet juk draugai nebūtų draugai, jei nerastų būdų manęs paguosti: "Rūta, nesijaudink, tu nuo to vistiek nemirsi, nes dar daug ligų, kuriom turi persirgt ir daug traumų, kurias turi patirti".

Na, štai ir mano debiutinis įrašas ir nors ir ne apie leidybą, bet juk reik pasiguost ir pasijuokt iš savęs bent kartais. :)

vietoj paraštės

Hail hail my darlings!
Na kaip, balsavot? Buvot pilietiški? Aš asmeniškai nusivylus tautos balsu ir protarpiais vis burbu, kad ne kiekvienai bobutei reikia dalint biuletenius į kairę ir į dešinę, bet taip vis patylom, nes čia juk jau kvepėtų nedemokratija ir kitais nehumaniškais išmislais. Nors, antra vertus, kaip dainuoja mano baisiai mylimas Tom Waits, if there's one thing you can say about mankind, there's nothing kind about man; tobulojo pergamento gaminimas iš dar negimusių ėriukų ir veršiukų odos ar Kinijoje populiarėjantis (nežinau tik, kokiuose sluoksniuose, čia turėtų būt baisiai expensive) delikatesas iš žmogaus vaisių (kaip supratau, abortinių vaikučių) tai tik įrodo. Ginkdieve nesupraskit manęs per daug klaidingai, pati baisiai nemėgstu moralistų ir, atėjus valdžion krikdemams, susiraukus svarstau, ar tik ir pas mus neuždraus dabar abortų, rūkymo 'viešose vietose' ir kitų naudingų dalykų, ar nebus baisu į gatvę išeit su iš maksimos nusipirkta alaus bonka, nepridengta neperšviečiamo maišelio. Aišku, aš truputuką perdedu, hiperbolizuoju gal, na kaip visad, bet turiu vilties, kad jūs mane suprasit ir man atleisit.
Ai, apie atleidimus. Kurią čia dieną nesusivaldžiau ir kažkaip tai negražiai kreipiausi į Aringą su Aneta, atsiprašau dabar viešai, nes na kažkaip nesmagu pagalvojus pasidarė, vis tik kultūros man kartais stinga.

Ir apskritai, pastaruoju metu mano nuotaikos man pačiai kažkokios įdomios, pvz. šiandien visą dieną esu kažkokia hiperaktyvi, visur ir viską komentuoju, reaguoju kažkaip staigiai ir nenuspėjamai į daugelį įvykių bei gyvenimo dekoracijų, o savijauta tai lyg kažko apsivartojus, hm, bet gal ir gerai. Haliucinacijų lyg ir nėra, bet jei bus, tai turiu Photoshopą ir jau beveik moku juo naudotis, manęs nebeišgąsdins jokios lapės skraiduolės:

Jūs, aišku, irgi meskit savo fantazijas - kaip šokat su Johnny Depp'u, kaip atrodot mėnulyje, kaip drambliukus ryja gigantas voras, bent jau man tai tikrai baisiai įdomi jūsų kūryba :) Vis paįvairinimas kažkoks, hm, o jei dėl paįvairinimų - va ir kambariokė jau skundės, kad vos tik man blogesnė nuotaika - aš iškart pradedu ant jos stumt, bet čia beveik nieko tokio, ji sakė, kad jau automatiškai nebekreipia dėmesio į mano replikas, užsiblokuoja jos kažkokiais mistiniais būdais. Va, o po viso šito aš dar sugebu skųstis, kad manęs ale nieks negirdi, nesupranta, dar kažkokie mitologiniai pasvaičiojimai... Bet nieko, mes dar nukaksim kada nors ten, kur upių pakrantėse auga ir veši papiruso lakštai, tik skink, tik krauk į krūvą :)

...Ir vis tiek mane veža tai, kad ištobulėjom jau iki tokio lygio, kad kažkokiumistiniubūdu net mūsų prezentacijos susidaro iš vienodų skaidrių, aš tai sakau, kad čia greičiausiai dėl to, kad galų gale pasiekėm karmų ir dharmų vienovę, bet čia juk tik į gera!

Bet sakykit jūs nesakę priešingai, vis vien aš manau, kad Photoshopas yra gerai, kol nenaudojamas one.lt accountui tobulinti: juo juk galima išreikšti savo požiūrį į pasaulį, save ir viską, kas aplinkui pačiais įvairiausiais būdais - ir nereikia traukt iš stalčiaus gilumos teptukų, acetono ir aliejinių dažų, viską už mus padaro pikseliai, net nuomonę išsako, žiūrėkit:

Juk smaguuuuuuuuu!

Ok, geros dienos! Darykit jūs, kas jums priklauso, o dar geriau - ko norisi, o aš dar pasvajosiu apie skrybėlę ir paliūdėsiu, kad iš manęs nekokia dama ir aš su ta skrybėle ko tais juokingai atrodau.
Ir pamiršau visai mirtinai, kokį traktatą šiandien siūliau Laimai rašyt, ten turėjo būt kažkoks absurdas, garantuotai, na bet per seminarą tai man ta idėja atrodė auksinė, literally.
Ai, ir skaitau dabar baisiai gerą knygą, sakau, gal ir jum reiktų parekomenduot, kaifuoju aš nuo jos pakolkas - Iain Banks "Širšių fabrikas" vadinasi, Antakalnio knygyne pirkau už 3Lt nupigintą, gal dar bus. Aišku, dėl skonio nesiginčijama, nemuškit labai, jei nepatiks :) Turbūt pats laikas baigt savo grafomanystę, krč, keep on rockin'!