Jei nori skraidyti - išmok šokti baletą!

Atėjus penktadienio vakarui, trejetas leidėjų (t.y., aš, Agnė ir Rasutė) pasipuošėm sijonukais ir patraukėmė itin kultūringai praleisti vakaro. Ėjom ten, kur ties įėjimu ir rūbinėje šypsosi žavūs vaikinukai, kur veidrodžiai per visą sieną, kur po kojomis minkštutis raudonas kilimas, kur pasakiški šviestuvai, kur elegantiški žmonės ir kur gali pamatyti, kaip žmonės...skraido.
Mes ėjome į turbūt populiariausią ir žinomiausią visų laikų baletą - "Gulbių ežerą". Į spektaklį, kurį pamatyti bent kartą gyvenime, manau, būtina. Ir nors visą laiką teko prastovėti ant laiptų (mes juk vargšai studentai!), įspūdis liko ypatingas. Pamėginsiu papasakoti, kodėl.
Visų pirma, trumpai apie patį siužetą. Jaunasis Zygfrydas atšvenčia savo pilnametystę ir motinos valia jau rytoj turi išsirinkti nuotaką. O jam, vargšui, nepatinka nė viena iš rūmų damų. Nuklydęs prie ežero jis pamato būrį gulbių, virstančių į merginas, o jų karalienė taip sužavi Zygfrydą, jog jis neabejoja - Odeta taps jo žmona! Tačiau piktasis burtininkas, pavertęs merginas gulbėmis, nesnaudžia: pasinaudojęs savo dukra, kaip du vandens lašai panašia į Odetą, jis supainioja Zygfrydą ir priverčia jį sulaužyti duotą amžinos meilės priesaiką. Vis dėlto jaunasis princas laiku atsitokėja, nugali blogąjį burtininką ir išgelbsti savo mylimąją.
Laimei, kad turėjome programėlę, nes be paaiškinimo būtų buvę sunkoka suprasti, apie ką sukasi veiksmas (gal dar nepriaugome iki tiek?). Galbūt dėl to pirmoji baleto dalis, Agnės žodžiais tariant, "nevežė". Tačiau kuomet antrojoje dalyje Nerijaus Juškos vaidinamas Zygfrydas kaip tikras princas nuplėšė blogojo burtininko sparną ir prikėlė Odetą, nejučia ėmiau šypsotis. Tipiška, banalu, bet...gražu.
O pats nerealiausias dalykas, žinoma, buvo šokis. Įsivaizduokite: scenoje virš 20 merginų atlieka, atrodytų, neįmanomas figūras, o tu girdi tik kaip girgžda jų puantai! Neišpasakytas dalykas. Arba kai mergina ramių ramiausiai uždeda koją ant vaikino galvos:) Ir, kaip minėjau, baleto solistai tikrąją to žodžio prasme skraido. Poros metrų šuolius jie atlieka taip lengvai ir grakščiai, jog, rodos, tam nereikia jokių pastangų. Vaikščioti pirštų galais jiems taip pat savaime suprantama ir paprasta, nors iš tiesų juk kaip tik atvirkščiai...
Na o garsusis gulbių šokis buvo turbūt tas dalykas, kurio laukė dauguma salėje sėdinčių žmonių. Nerealu pamatyti jį "gyvai".
Ir dar nepamirškime puikiai grojančio simfoninio orkestro. Dėmesį sutelkus į veiksmą scenoje kartais net pamiršdavai, jog čia pat, orkestro duobėje, keliasdešimt žmonių atlieka P. Čaikovskio kūrinius. O grojo jie išties puikiai.
Nesakau, kad likau apkerėta baleto ar pan. Man labiau prie širdies tas "normalusis", jei taip galima pasakyti, teatras, bet vis dėlto pamatyti "Gulbių ežerą" - puikus dalykas! Po to gerdamos kavą dar kurį laiką aptarinėjome matytų šokių sudėtingumą, krizenome iš balerūnų-vyrukų aprangos (pėdkelnės ir švarkas) ir pavydėjome balerinų grakštumo...
Pasižiūrėkite ir jūs: http://www.youtube.com/watch?v=vbY_FIyXPFg