Ką rudenį geria Misiūnas ir kitos jaunystės klaidos

Šįkart  rudeniškai-leidėjiškai kalbamės su mūsų mėgiamu ir gerbiamu dėstytoju docentu Remigijum Misiūnu.

 

Kaip jums sekasi? Kaip ruduo?

(Juokiasi) O jūs iškart tokius labai sudėtingus klausimus užduodat... (Ar, pavyzdžiui,  jis turi jums kokį nors šalutinį poveikį? Gal jus kaip nors ypatingai veikia šitas metų laikas?) Kaip čia pasakius, kiekvienas metų laikas savaip veikia. Aišku, ruduo veikia nostalgiškai, ypač Bobų vasara.

 

Rudenį reikia gerti daug arbatos, nes kitaip užpuola slogos, gripai, peršalimai... Kokią arbatą jūs mėgstate?

Problema ta, kad aš arbatos beveik negeriu. (O ką tada geriate, kad sušiltumėte?) Kavą su pienu.

 

Dabar prieikime prie rimtesnių klausimų.

A, tai čia tik apšilimas buvo!

Jūs esate trys grandys viename: autorius-leidėjas-skaitytojas. Kuria jos dalimi jums labiausiai patinka būti?

Oho. Na, skaityt visada malonu, žiūrint, aišku, ką skaitai, jei skaitai tai, kas patinka ir turi tam laiko. O to paprastai nėra. Na, autorium būti malonu tada, kai jau kažką parašei. O dar geriau, kai išleidi. Kol ką rašai, tai yra kančia. Dabar dėl leidybos... Hm. Aš jau per paskaitas sakiau, jog egzistuoja kažkoks malonumas, kad prie knygos prikišai nagus. Aš iš tiesų negaliu išskirti, kuri dalis ypatinga. Visos turi ir pliusų, ir minusų. (O savo knygų leidybą jūs pats kiek nors organizavote?) Na, dabar prie to perėjau, nes atsibodo, kaip kiti gadina (juokiamės).

 

Jeigu jums pasitaikytų galimybė tobulinti leidybos žinias užsienyje, kurią šalį pasirinktumėte ir kodėl?

Aišku, norisi į Angliją... Ir į Maskvą. (Kodėl būtent ten?) Maskvoj yra universitetas su įdomiom ir stipriom tradicijom, ir smalsu, kas ten darosi. Nes dabar tokia situacija, kad geriau žinai, kas darosi Anglijoj, o kas Maskoj - mažiau. Šiaip aš labiau norėčiau į mažesnę šalį, kuri būtų panaši į mus. Gal Olandiją. (O gal kur nors stažavotės?) Aš truputuką (kaip pastebėjote, šį žodį dėstytojas ypač mėgsta) pas lenkus buvau.

 

Knygų mugės. Kuri iš aplankytų jums labiausiai įsiminė? Ką mums, leidybos studentams, rekomenduotumėte?

Vienos negalėčiau išskirti, reikia važiuoti į kuo daugiau, nes kai matai, tada gali ir palyginti, ir suprasti, kur verta važiuoti. Žinoma, yra ritualiniai dalykai – Frankfurte reikia pabūti, Maskvoj irgi labai įdomu, Baltijos šalyse, ne Vilniuj, o Rygoj, Taline, kur nuvažiuoji ir pamatai: „O, atvažiavo iš didelės šalies!“ Tai ne mūsų...

 

Jūsų knygas leidžia Versus Aureus leidykla. Ar jūs pats pasirinkote šią leidyklą?

Na, čia taip istoriškai susiklostė viskas. Matot, leidyboj daug ką lemia žmogus. Būdavo, tu nespėji pasakyti A, o leidykla jau šaukia B. Viskas labai lengva ir paprasta. O kai yra gerai, geriau neieškai.

 

Ką manote apie mus, antrakursius leidybos studentus?

Kad kažką manyčiau, reikia daugiau bendrauti. O mes truputį pabendravom ir išsiskyrėm. Šiaip didelio skirtumo tarp tų, kurie buvo anksčiau, ir jūsų nėra. Kol kas man jūs visi esat panašūs. Magistrantus geriau pažįstu, su jais teko daugiau bendrauti. Va, kai baigia magistrantūrą, pradeda dirbti, tada ir pamatai, ko tie žmonės buvo verti.

 

O kaip vertinate mūsų perpektyvas, pavyzdžiui, susirasti darbą?

 Na, šita specialybė labiau skirta ne susirasti, o susikurti savo darbą. Be to, nereikia apsiriboti vien knygų leidyba, reikia truputuką plačiau žiūrėti ir taikytis, nes jūsų žinios tinka tiek leidybai, tiek reklamai. Darbo galima rasti ne tik leidyklose, bet ir ryšių su visuomene įmonėse. Užduotis ir buvo tokia, kad leidybą studijuojančiam žmogui būtų suteiktokios žinios, kurios reikalingos tokiose srityse kaip leidyba, žiniasklaida, reklama.

 

Yra stereotipinis teisininkas, fizikas, informatikas... Koks, jūsų manymu, yra leidejo tipažas?

O, geras klausimas... Neįsivaizduoju. Na, aš namuose turiu teisininkę, ir visai nepanašu, kad ji būtų tipiška teisininkė. (Neteigiu, jog visi vienodi, tiesiog visi turi kažkokių būdingų bruožų). Leidėjas, jeigu jau žaidžiam tokiom taisyklėm, turėtų būti koks nors žmogus „truputuką prie bohemos“. Nors iš tikrųjų yra leidėjai-verslininkai, kurie vaikšto su kostiumais, ir yra bohemiški leidėjai.

 

Įvardykite tris savybes, būtinas geram leidėjui.

Na, pradėkime nuo to, kas turbūt blogiausiai skamba ir jums nepatiks: mokėti skaičiuoti, turiu omenyje, kad padebesiuose skraidžioti galima, bet vis dėlto prieš pakylant reikia atsiremti, šiuo atveju svarbios ekonomikos žinios. Toliau - kūrybiškumas ir nebijojimas rizikuoti. Bet būtinai reikalingas bent vienas dalykas, kuris kaip inkaras prie žemės rištų.

 

O dabar klausimas apie grožinės literatūros rašymą. Kai rašote, galvojate apie skaitytoją (kalbu ne apie stengimąsi jam įtikti, o apie kūrybinį smalsumą, ryšio su skaitytoju paieškas)? Apie kokią grožinę literatūrą mes šnekame? (O „Keturi muškietininkai“?) Viešpatie... Su „Muškietininkais“ tai buvo, žinot, kaip sakoma, jaunystės klaidos. Suviliojo mane honoraru, o valgyt tai norisi... Rašiau po studijų. Studijuojant buvo dėstoma vaikų literatūra, ir mums labai daug aiškino, koks tai atsakingas žanras, kiek daug reiškia rašyti vaikams... O paaugliams rašyti reikia taip pat kaip suaugusiems. Toks ir buvo mano rašymas tada.

 

Ar šiuo metu ką nors rašote? Gyvenimas mane jau pamokė niekada nesakyti to, ką darai, nes paskui nepadarysi. Kai jau bus, tai bus. (Bet jus vis dar domina kūrybinis rašymas?) Mhm. Daugiau nesakysiu.

 

Ačiū už pokalbį.                

 

Taigi jeigu ruduo jums taip pat pasirodys pernelyg nostalgiškas ar vėsus, pasiūlykite dėstytojui pieniškos kavos puodelį ir galbūt mainais gausite jaukų pokalbį.