Gal ir ne taip šviežiai ir operatyviai, kaip buvo galima, bet vis tik noriu pasigirti ir pasidžiaugti - pirmoji mūsų, leidikų, grupelė jau atliko savo sunkią, bet malonią savaitgalinę pareigą ir vietoj miego, maisto ir kitų pramogų praleido savo brangią šeštadienio priešpietę "Spaudos kontūrų" spaustuvėje. Ir liko ne tik gyvi, bet ir patenkinti! O buvo taip...
Šeštadienis, ~8.30. Pašoku iš lovos, užčiaupiu klykiantį žadintuvą, skubiai valausi dantis ir mėginu kažką supusryčiauti, kol dar nepavėlavau į autobusą, kuris iš Saulėtekio stotelės žada pajudėti 9.08; apie devintą susilaukiu krūvos įnirtingų Vaivos skambučių, kuriuos lygiai taip pat įnirtingai atmetinėju; galiausiai mums pavyksta susišnekėti, aš paknopstom atbėgu į stotelę ir mes kažkokiu man vis dar nelabai aiškiu būdu sugebam nepavėluoti į autobusą, kuris mus veža ištisą amžinybę į Pašilaičių galą, kur visi turim susitikti ir laukti, kol atvyks Ruslanas ir nusiveš mus į Pažadėtąją Že... hm, spaustuvę :)
Galiausiai visi - aš, Vaivos, Justė ir Paulius - susirenkam į vieną krūvą ir prasideda Didysis Laukimas, kurį paįvairina konkursas 'kas šiąnakt mažiausiai miegojo', kurio medalis ir pirmoji vieta neabejotinai atiteko Pauliui ir jo trims valandoms (su mano penkiomis tik po lapais slėptis, laimei, gamtinės sąlygos tai leidžia) bei atradimas, kad galinėje 45-o stotelėje yra Gerokai Šalčiau nei kitose Vilniaus dalyse, o vėjas pučia taip, lyg netoliese būtų jūra. Bet mus įbauginti ne taip lengva, galiausiai esame maloniai atvežami prie pat "Spaudos kontūrų" durų.
O jau ten prasideda: esame apvedžiojami po visą spaustuvę, išsiaiškinam visus leidinių spausdinimo procesus nuo pat iš redakcijos atsiunčiamo .pdf failo iki pilnai įrišto, į celofaną įpakuoto žurnalo su visais reklaminiais priedukais; išsiaiškiname krūvą iki tol nė neįsivaizduotų subtilybių, išsižioję spoksome į 500km/h greičiu ofsetu spausdinamus lapus bei daugybę protingų mašinų, užeiname į popieriaus sandėlį, kur sudarytos visos sąlygos keliatoniams popieriaus rulonams miegoti, šiurpstame nuo istorijų, kas lieka iš žmogaus, užsimetusio ant savęs ruloną (atsakymas: nieko nelieka, todėl, matyt, rulonų mėtymas ir nėra praktikuojamas) bei kaip sukelti mini žemės drebėjimą (aš, aišku, nebūčiau aš, jei tuoj pat neįsivaizduočiau James Bond tęsinio spaustuvės džiunglėse), pamatome, kaip iš metalinių plokščių gaminamos spausdinimo klišės, išsiaiškiname, kodėl ir kaip jos veikia, sužinome, kodėl verta ir kodėl neverta taupyti popierių, išgirstame dalį Skrobačo gyvenimo istorijos ir liekame patenkinti tuo, kad jis bendrauja su mumis kaip su lygiais, o svarbiausia - susipažįstame su pilnateisiu spaustuvės gyventoju Poligrafu, kuris su mumis elgėsi labai draugiškai ir maloniai. Bent jau aš likau sužavėta :)
Galiausiai, viską apėję, gavom užduotis ir puolėm jas vykdyti; sužinojom visas žurnalų gamybos plonybes, laimingoji grupės dalis gavo sausainių, o mes su Juste - dar papildomos informacijos apie nepasiekiamą, bet siektiną Vokietijos leidinių kokybę. Likusią seminaro dalį užsiėmiau sadomazochizmu ir aktyviai žiūrinėjau picų ir desertų nuotraukas.
Galiausiai, gavę dovanų, ėmėm grįžinėti kas namo, kas į miestą, na o aš pakeliui į burzgiančio skrandžio taktą svajojau apie tai, ką gaminsiuos pietums.
Niekas nemirė, niekas nebuvo sužeistas; grįžusi jaučiausi neišsimiegojusi, pavargusi, alkana, tačiau pilna entuziazmo ir teigiamų emocijų. Ech, jei tik dažniau taip - visi būtumėm patenkinti savo studijų kokybe kaip tikri Laimingieji Kurmiai ir tikrai niekas neišsilakstytų po svečias šalis :)
Šeštadienis, ~8.30. Pašoku iš lovos, užčiaupiu klykiantį žadintuvą, skubiai valausi dantis ir mėginu kažką supusryčiauti, kol dar nepavėlavau į autobusą, kuris iš Saulėtekio stotelės žada pajudėti 9.08; apie devintą susilaukiu krūvos įnirtingų Vaivos skambučių, kuriuos lygiai taip pat įnirtingai atmetinėju; galiausiai mums pavyksta susišnekėti, aš paknopstom atbėgu į stotelę ir mes kažkokiu man vis dar nelabai aiškiu būdu sugebam nepavėluoti į autobusą, kuris mus veža ištisą amžinybę į Pašilaičių galą, kur visi turim susitikti ir laukti, kol atvyks Ruslanas ir nusiveš mus į Pažadėtąją Že... hm, spaustuvę :)
Galiausiai visi - aš, Vaivos, Justė ir Paulius - susirenkam į vieną krūvą ir prasideda Didysis Laukimas, kurį paįvairina konkursas 'kas šiąnakt mažiausiai miegojo', kurio medalis ir pirmoji vieta neabejotinai atiteko Pauliui ir jo trims valandoms (su mano penkiomis tik po lapais slėptis, laimei, gamtinės sąlygos tai leidžia) bei atradimas, kad galinėje 45-o stotelėje yra Gerokai Šalčiau nei kitose Vilniaus dalyse, o vėjas pučia taip, lyg netoliese būtų jūra. Bet mus įbauginti ne taip lengva, galiausiai esame maloniai atvežami prie pat "Spaudos kontūrų" durų.
O jau ten prasideda: esame apvedžiojami po visą spaustuvę, išsiaiškinam visus leidinių spausdinimo procesus nuo pat iš redakcijos atsiunčiamo .pdf failo iki pilnai įrišto, į celofaną įpakuoto žurnalo su visais reklaminiais priedukais; išsiaiškiname krūvą iki tol nė neįsivaizduotų subtilybių, išsižioję spoksome į 500km/h greičiu ofsetu spausdinamus lapus bei daugybę protingų mašinų, užeiname į popieriaus sandėlį, kur sudarytos visos sąlygos keliatoniams popieriaus rulonams miegoti, šiurpstame nuo istorijų, kas lieka iš žmogaus, užsimetusio ant savęs ruloną (atsakymas: nieko nelieka, todėl, matyt, rulonų mėtymas ir nėra praktikuojamas) bei kaip sukelti mini žemės drebėjimą (aš, aišku, nebūčiau aš, jei tuoj pat neįsivaizduočiau James Bond tęsinio spaustuvės džiunglėse), pamatome, kaip iš metalinių plokščių gaminamos spausdinimo klišės, išsiaiškiname, kodėl ir kaip jos veikia, sužinome, kodėl verta ir kodėl neverta taupyti popierių, išgirstame dalį Skrobačo gyvenimo istorijos ir liekame patenkinti tuo, kad jis bendrauja su mumis kaip su lygiais, o svarbiausia - susipažįstame su pilnateisiu spaustuvės gyventoju Poligrafu, kuris su mumis elgėsi labai draugiškai ir maloniai. Bent jau aš likau sužavėta :)
Galiausiai, viską apėję, gavom užduotis ir puolėm jas vykdyti; sužinojom visas žurnalų gamybos plonybes, laimingoji grupės dalis gavo sausainių, o mes su Juste - dar papildomos informacijos apie nepasiekiamą, bet siektiną Vokietijos leidinių kokybę. Likusią seminaro dalį užsiėmiau sadomazochizmu ir aktyviai žiūrinėjau picų ir desertų nuotraukas.
Galiausiai, gavę dovanų, ėmėm grįžinėti kas namo, kas į miestą, na o aš pakeliui į burzgiančio skrandžio taktą svajojau apie tai, ką gaminsiuos pietums.
Niekas nemirė, niekas nebuvo sužeistas; grįžusi jaučiausi neišsimiegojusi, pavargusi, alkana, tačiau pilna entuziazmo ir teigiamų emocijų. Ech, jei tik dažniau taip - visi būtumėm patenkinti savo studijų kokybe kaip tikri Laimingieji Kurmiai ir tikrai niekas neišsilakstytų po svečias šalis :)
Pranešimai
2 komentarai:
Atsiprašau, o gal norite pasidalinti, kokio pobūdžio buvo užduotys? :)
hm, mus penkis padalino į 3 grupes, viena gavo žurnalą 'klubas' (toks plonas, paprastai susegtas), kita - žurnalą 'moteris' (storas, visai kitoks įrišimas, daug priedų), ir buvo liepta eit pas darbuotojus (kurie labai geranoriški, ar bent jau išties stengėsi) išsiaiškinti įvairius dalykus - kaip įrišta, koks popierius, kaip spausdinta, kokiomis spalvomis, kokios įklijos, koks viršelis, kaip kažkas padaryta...žo, viskas įdomu ir įmanoma:)
trečioji grupelė, susidėjusi iš Vaivos, gavo užduotį pas sekretorę (jei neklystu, o turbūt klystu, sorry for that) ir gavo kažką skaičiuot, čia jau jos pasiklausk :)
Rašyti komentarą