Trauma

Please, don't call me this way, unless you're really sure I worth this name.


Taigi taigi, pastarųjų dienų įvykiai ir vieno žmogaus (gerbiamosios mano kompanjonės, kolegės Eglutės) humoristiškas pasiūlymas, kurį gyvenimas, deja, tuoj pat pavertė skausminga ironija, privertė susisimąstyti apie mano traumų blog'ą. Taigi,kada artimiausiu metu tikrai numesiu link'ą (jei visgi nepatingėsiu:)) į naująjį special mano gyvenimo juokingų, o kartais ir nevisai nelaimių ir traumų registro blog'ą. Kai kam šių istorijų būna itin smagu paklausyt iš mano lūpų linksmumo stadijose, kai kam tai suteikia vilties, kad jie visgi dar nėra tokie beviltiški. Vienaip ar kitaip, to be continued su nuoroda į pirmas istorijas, bet jas užregistruoti truks ilgai, visgi vien pasakojimai porą valandų atima :)
P.s. šiandien įvyko mano eilinis čiurnos raiščių pasitempimo šou. Aš nuostabi, nes sugebu iškristi iš troleibuso ir tuo metu inkšdama į telefono ragelį atsakyti Edvinui apie savo įstabius sugebėjimus, kurie, tikiu, jog nenorom, bet jau natūraliai sukėlė jam juoką. Bet juk tai aš. Kaip su Egle nusprendėm: kad ir kaip mėginam būti gerbiamos, dar kitaip pasakius, respektabilios personos, bet vis nesigauna, nes vėpliškumas lipa per kraštus. Visgi, šį savaitgalį savo daktarėliui vėl sukelsiu juoko pliūpsnį, nes pas jį lankaus jau kas savaite su vis juokingesniais nusiskundimais, tad, galiu kirst lažybų, jog jis įsitikinęs, kad aš jį taip įsimylėjus, kad ieškau priežasčių apsilankymams. Dar sulaukiu nuolatinių patarimų įsigyt šalmą kasdienei apsaugai bei pasisiūlymų išmokinti vaikščiot. Ir visgi, matyt, aš tiesiog pernelyg talentinga traumų srityje, o gal tiesiog gimus ne po ta žvaigžde.
Bet juk draugai nebūtų draugai, jei nerastų būdų manęs paguosti: "Rūta, nesijaudink, tu nuo to vistiek nemirsi, nes dar daug ligų, kuriom turi persirgt ir daug traumų, kurias turi patirti".

Na, štai ir mano debiutinis įrašas ir nors ir ne apie leidybą, bet juk reik pasiguost ir pasijuokt iš savęs bent kartais. :)