Rekomendacijos

Šv. Stepono gatvelė. Visiems, kas dar nesate ten užklydęs. Ir ne tik dėl jaukiausios Vilniuje ekologiškų prekių parduotuvėlės (kur, beje, taip pat vyksta tapybos ant šilko, vilnos vėlimo ir kt. rankdarbių užsiėmimai) ar unikalios stalo žaidimų parduotuvės (kur, tiesą sakant, nuo įvairiausių loginių-ekonominių-strateginių žaidimų tik dar kartą teko įsitikinti Pūkuotuko išmintimi, kad „vieni turi proto, o kiti neturi, ir viskas“), bet tiesiog pajausti senamiesčio dvasios.

„Kultūrinimasis“. Operos ir baleto teatras – ne vien snobams skirta vieta, tuo nesunkiai (ir, kas aktualiausia studentams, pigiai) galite įsitikinti – ateikit prieš valandą iki renginio ir įsigysit bilietą su 70% nuolaida (arba bent jau paragausit karšto šokolado, kuris, sako, čia geriausias visame mieste).

Woody Allen‘o ankstyvieji filmai. Woody Allen‘as – autorinio kino meistras, aktorius, scenaristas, prozininkas, dramaturgas, klarnetistas... Žaviausia tai, kad jis geba kurti tiek „rimtąjį“ kiną (tarkime 1987-ųjų „Interjerai“), tiek intelektualias, neurotiškas ar tiesiog „trenktas“ komedijas. Rekomenduoju: „Meilė ir mirtis“ (Love and Death, 1975), „Viskas, ką jūs norėjote žinoti apie seksą, bet nedrįsote paklausti“(Everything You Always Wanted to Know About Sex But Were Afraid to Ask, 1972), „Zeligas“(Zelig, 1983), „Purpurinė Kairo rožė“(The Purple Rose of Cairo, 1985), „Bananai“(Bananas, 1971), „Anė Hol“(Annie Hall, 1977), „Niujorko istorijos“(New York Stories, 1989), taip pat, žinoma, garsusis „Manhatanas“(Manhattan, 1979) ir dar begalė kitų. Visiems, turintiems televizorių, pakanka įsijungti LRT kiekvieną trečiadienį 23.15val. arba LRT2 ketvirtadienį 22.10val. (o tokiems kaip aš, kurie šios stebuklingos dėželės paprasčiausiai neturi, patarsiu kreiptis į mane, - mielai šiais filmais pasidalinsiu). Nes W.Allen‘o humoras – pati geriausia terapija lietingais lietuviškais rudens vakarais.

Valentino Masalskio teatras. Šio aktoriaus, režisieriaus kuriamus spektaklius drįsčiau vadinti specifiniu teatro reiškiniu Lietuvoje. Rekomenduoju „Aš, Fojerbachas“, „Laukim skambučio“, „Kontrabosas“ ir - man asmeniškai stipriausią – „Nuolankioji“, pastatytą pagal Dostojevskio to paties pavadinimo apsakymą, specialiai išverstą šiam spektakliui. V.Masalskio teatrą galima vadinti minimalistiniu – dažniausiai pagrindinį vaidmenį atlieka pats režisierius, spektaklyje vaidina dar 1-2 aktoriai, keletas dekoracijų ir jokių efektų – tik tylus, tiesus ir veriantis V.Masalskio žvilgsnis ir balsas. Bet, kaip sako sena gera patarlė – geriau vieną kartą pamatyti, nei daug kartų apie tai išgirsti, taigi rekomenduoju sekti Nacionalinio dramos teatro repertuarą.

Metallic Falcons „Desert Doughnuts“. Dar 2006-aisiais įrašytas post rock ir ambiento mišinys apniukusiai rudens dienai. Grupės branduolį sudaro viena iš „CocoRosie“ sesučių - Sierra Cassady ir Matteah Baim, gitara groja garsusis Devendra Banhart, taip pat dainuoja Antony (iš „Antony and the Johnsons“). Albumas labai vientisas, primenantis hipnotizuojančių, klajokliškų, miglotų lopšinių virtinę, žodžiu, tikra dieviškoji mana nemiga sergantiems lunatikams.

www.hospitalityclub.org, www.couchsurfing.com ir pan. Kodėl? Nes taip keliauti smagiau, įdomiau, ir, žinoma, pigiau. Nes atostogos juk irgi kažkada ateis.

Julie Doiron. Kanadietė dainų kūrėja ir atlikėja, laviruojanti tarp indie ir folk rock stilių, muzikinę karjerą pradėjusi grupėje „Eric‘s Trip“, atrodytų, niekuo neypatinga – paprasti, butiniai tekstai, minimali muzika, bet subtilios balso intonacijos ir tai, kas lieka už teksto, įveda į savotišką žiemišką transo būseną.

Ad Hoc: nepatogus kinas. Jau antrąkart vykstantis žmogaus teisių dokumentinio kino festivalis. Filmai drąsūs, turintys didelį emocinį krūvį, ir, svarbiausia, užduodantys „nepatogius“ klausimus. Nebijokim atsakyti. Spalio-lapkričio mėnesiais Vilniuje (kino centre „Skalvija“, Menų spaustuvėje, Šiuolaikinio meno centre), Kaune, Klaipėdoje. Visi filmai - nemokamai.