apie nieką

apie ką visa tai? apie vikrųjį driežą,
nuvilnijusį rankų gyvaplaukiais
apie du gurkšnius šiltos degtinės
ant įkaitusių akmenų

apie ką visa tai? apie slyvas ir kriaušes,
apie arbūzo sėklas, abrikosus ir skobtus moliūgus
apie sklidinus moterų indus, žemdirbystę
ir vyriškus įnagius

apie ką visa tai? apie gėles ir mirusius,
salsvą jų kvapą, siaubą ir slaptus
pasimėgavimus, užsirūkymus
drebančiom rankom

apie ką visa tai? apie senas lentas,
sausų dulkių kvapą, apie pyrago riekę
ir knygą, ir pieno puodelį, viskas
apyvakarę, tolimos zeimerio aimanos

apie ką visa tai? apie pagautą žuvį ir
apie nepagautą žuvį, apie taip vadinamą
sėkmę, apie žmones - o taip,
ir apie juos

ir, žinoma, kaip visada: tūkstantį,
tūkstantįkart apie nieką.

G.Grajauskas


Taigi, mielieji, turbūt jau esate apipilti sveikinimų lavina ir visgi sėdėdama po kaldra su puodeliu rankoj pamaniau, kad raštelsiu ir aš Jums ką nors!! juk nauji metai, nauji ratai,naujas atskaitos taškas...turbūt...kai kam

linkiu, kad būtumėt mylimi - be išlygų ir taip, kaip įsivaizduojate, jog tai turi būti daroma, kad Jus lydėtų juokas, bet tik tikras, galingas ir didelis:} išmokite pastebėti ženklus...na, o kaip juos perskaitysite jau Jūsų reikalas;D tegul žvaigždės nušviečia Jums kelią ir padeda išgyventi gūdžią naktį... tegul Jūsų mintys, siekiai ir pažiūros griauna sienas ir ribas, o jausmai tirpdo ledynus. visada visada būkit atviri tam, kas nauja, nepatirta, o kartais ir net labai dažnai tiesiog nerkit stačia galvą į gyvenimo staigmenas ir pasiūlymus, tegul Jūsų sielos skraido taip aukštai ir taip laisvai, lyg pūkas, kuris neša mūsų sugalvotus norus...linkiu, kad Jūsų kojos ižengtų į ne vieną šalį, festivalį, olą ar urvą, o svečiai fotoalbumus būtų priversti žiūrėti ištisas valandas;D linkiu visko visko visko....kas yra taip paprasta ir banalu!!! Būkite laimingi, gyvenkite tik SAVO gyvenimą taip, kad kiekviena diena būtų šventė...ir taip, kad kiekvienas nugyventumėte tik savo gyvenimo legendą!!!


su šventėmis... ir su Naujaisiais metais ;>


vaivoras...

Gedimino pilis bus aukojama Valdovų Rūmų vardan

Gedimino pilies vietoje numatoma statyti modernų apžvalgos ratą, o bokšto plytas panaudoti kaip Valdovų Rūmų dekoracijas, teigia Vilniaus miesto savivaldybės taryba, pasitarusi su architektų sąjunga ir Lietuvos Valstybinio Paveldo fondo valdyba.

„Vakarų Europa seniausiai išnaudojo savo pajėgumus: žinoma, į Londono akį mes nesilygiuosime, tačiau vilniečiams ir miesto svečiams pasiūlysime įspūdingiausią panoramą mieste. Pilis bus nugriauta dar ir dėl to, kad pasaulinės krizės metu yra ypatingai sunku gauti senovinių plytų. Mes neišradinėsime dviračių – visoje Europoje detalės iš vienų senųjų pastatų yra naudojamos kitų gražinimai arba, kaip šiuo atveju, atstatymui“,- teigia Lietuvos Valstybinio Paveldo fondo direktorius Gitanas Pavelda.

Prezidentas Algirdas Brazauskas į tokią iniciatyvą sureagavo teigiamai: „Džiaugiuosi, kad darbų nestabdys net pasaulinė krizė. Aš jau seniai sakiau, kad reikia atrinkti tikruosius Lietuvos prioritetus. Žmonės jau matė tą Gedimino pilį, daug kam ji net nepatiko. Gal dabar atvažiuos pažiūrėti naujų rūmų, - šie didesni, gal patiks labiau“.

Architektų namai „Kičas“ parengė naują Valdovų Rūmų interjero ir eksterjero projektą. Pastarajame atsirado žymių pakeitimų: vartai, išorinės palangės ir pastogė bus aplipdyta rudomis pilies plytomis, tuo tarpu iš likusių planuojama viduje, didžiojoje salėje, atkurti Gedimino pilies reprodukciją, būsiančią maždaug trijų metrų aukščio.

„Kičo“ kūrybinė grupė pristatė ir Gedimino pilies kalne atsirasiančio apžvalgos rato projektą, be jų tai padarė dar penkios Lietuvos architektų grupės ar pavieniai kūrėjai. Kol visuomenei bus pristatomi projektai, bus vykdomas techninio plano parengimas. Nors pasiūlymai dar nepaviešinti, mūsų žiniomis vienas projektas bandys atkurti Gedimino pilį, tik viršuje bus 50 metrų aukščio apžvalgos ratas. Kiti kūrėjai pristatė dar originalesnę idėją – apžvalgos ratą-krepšinio kamuolį. „Vilnius, kaip ir visa Lietuva, myli krepšinį, tai mes ir norime parodyti turistams“, - teigia architektas Imbras Juozys.

Neoficialiais duomenimis, yra svarstoma ir galimybė pilies papėdėje įkurti maisto prekių parduotuvę, požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, pastatyti memorialinę lentą Gedimino piliai atminti.

Kalbinti praeiviai teigė neturį nuomonės apie šiuos projektas, nes dėl blogų gyvenimo sąlygų nežiūri į viršų ir jau seniai matė Gedimino pilį. Bedarbis Stasys buvo nustebintas, kad Gedimino pilis dar stovi: „Lietuvai kitais metais – šimtas, o ta pilis dar stovi? Gal šiton, Gineso rekordų knygon reik įrašyt? O jei Maximą šalia atidarys, manau, turistų tik padaugės“.

Balsavimas dėl projekto bus pradėtas jau nuo kitos savaitės, iš valstybės biudežeto statyboms būtų skirta 50 mln, dar 100 mln. planuojama gauti iš kitų miestų savivaldybių, pabranginus viešąjį transportą iki 5 lt arba iš Europos Sąjungos fondų.

Keli baisūs nusidavimai su katinais, gniaužiantys kvapą

ta proga, kad niekaip neprisiverčiu pradėti mokytis skrobačui, nusprendžiau palinksminti ir jus, kaliegai :)

Nusidavimas su katinu
Vienoje gražioje parapijoje, įsikūrusioje tarp ežerų, įvyko nuostabus atsitikimas. Tokiame kaime, kurio vardo dėl suprantamų priežasčių nenorėčiau minėti, vakarais prie bažnyčios ėmė lankytis toks senas didelis katinas ir niekas to katino negalėjo pagauti, o tas katinas visai suįžūlėjo ir ėmė trainiotis pačioje bažnyčioje, lįsti išpažinties, kol zakristijonas jį išvijo, tada katinas visai padūko, ėmė prieš bažnyčią deginti žvakes, atgailavo, pylėsi ant galvos pelenus, įkalbinėjo kleboną, kad tasai įleistų jį į bažnyčią, ir žadėjo už tai plauti ten grindis ir už dyką groti vargonais, bet klebonas nesileido su tuo katinu į kalbas , tada įsižeidęs katinas pasakė, kad klebonas dar pasigailėsiąs, ir įširdęs parašė Landsbergiui, kad tasai atvažiuotu ir tą kleboną nubaustų.
Dabar katinas piktas sėdi prieš bažnyčią ir laukia Landsbergio, kad jis atvažiavęs išbartų tą kleboną ir atleistų jį iš darbo. Gandas apie šį konfliktą pasiekė jau apskrities centrą, o to katino žiūrėti buvo atvažiavę žmonės iš pačių Šiaulių.

Nusidavimas su trim katinais
Trys katinai nutarė išeiti į lapių medžioklę, tačiau lapių taip ir nesurado, tik pagavo tokį opšrų ir Kazachstano aviganį; katinai nustebo, nes Kazachstano aviganių nebūna, būna tik Kaukazo, bet jų nuotykiai ir nesusipratimai tuo nesibaigė, mat opšrus tiems katinams prišnekėjo visokių keistų žodžių ir pabėgo, o Kazachstano aviganis nuvedė tuos katinus į aukštą pilį, o ta aukšta pilis prasmego skradžiai žemę su visais katinais.

Nusidavimas su dviem katinais ir sriubyte
Du tokie katinai nutarė išsivirti sriubytės; jie nusipirko kopūstą, morką, svogūną ir išsivirė sriubytę; tačiau kada sriubytė išvirė jiedu su siaubu prisiminė, kad jie yra katinai ir kopūstų sriubytės nevalgo; tada jiedu nutarė sriubytę atiduoti varguoliams.
Ši istorija moko mus rūpintis pažemintaisiais ir nuskriaustaisiais, nors katinai, ja nakčia atsiminę, pabunda išmušti šalto prakaito.

Nusidavimas su dviem katinais be sriubytės
Du visai kiti katinai nutarė apsaugoti pasaulį nuo branduolinės katastrofos, pasiėmė laužtuvą, cigarečių, alaus, ir apsaugojo.

Nusidavimas su dar dviem katinais
Dar du katinai vieną dieną labai nuliūdo ir ėmė skųstis Dangui, kad jie gimė tik kažkokiais katinais, o ne, tarkime, ereliais ar arabų ristūnais. Dangus suprato jų godas ir davė jiems gražų auksinį medalį, ir katinai pamažu nurimo.
Ši istorija, žinoma, labai kvaila, bet galima sugalvoti bent septynias dar kvailesnes. O katinams ji patinka, mat katinai nėra labai aukšto intelekto.

Nusidavimas su tokiu išprotėjusiu katinu
Vienas katinas ėmė ir išprotėjo, o tada nusipirko ritę žalių siūlų, ilgą lenciūgą ir tris bandeles, bet po šitokio sukrėtimo vėl atėjo į protą ir daugiau taip niekada nebedarė.

Nusidavimas su šešiolika katinų ir sausainių, įvykęs šeštadienį
Šešiolika katinų šeštadienį pribėgo prie tokio žmogaus ir ėmė prašyti sausainio, o tas žmogus, kiek pagalvojęs, jiems to sausainio nedavė, tai tie katinai piktai rūgodami nubėgo namo, nes nebuvo daugiau ką darą.

Tas pats nusidavimas apie šešiolika katinų ir sausainį, tik iš kitos pusės
Vienas žmogus gyveno Justiniškėse, pačiame jų pakraštyje, ir už jo gyvenimo jau prasidėjo tamsi giria; kartą šeštadienį jis nusipirko sausainį, norėdamas nuvažiuoti prie Seimo rūmų ir ten, prie fontano jį suvalgyti. Jis važiavo labai ilgai ir visą kelią norėjo to sausainio, bet tvardėsi; o kada nuvažiavo ir jau žiojosi atsikąsti sausainio, prie jo priskreto šešiolika katinų ir ėmė to sausainio kaulyti. Nieko keisto, kad jis, pagalvojęs apie patirtus vargus, apie savo svajones, to sausainio tiems katinams nedavė. O katinai prisigalvojo visko apie katinų diskriminaciją, nors pats žmogus širdies gilumoje buvo labai geras. Bet sausainis tam žmogui pasirodė neskanus, jis panūdo duoti jo atsikąsti katinams, tik jie jau buvo nuėję kas kur. Taip liko nepatenkintas ir tas žmogus, Nikodemas, ir šešiolika nieko dėtų katinų.
Šios istorijos moralas tiesiog sukrečia.

Nusidavimas apie katinus ir gerąją fėją
Vieną sykį prie tokių katinų priėjo geroji fėja ir pasakė, kad ji duos jiems, ko šie panorėsią. Pelių konservų, poezijos bei mokslo populiarinimo knygelių ir pan. Katinai labai juokėsi ir apypylė gerąją fėją vandenių iš žarnos sodams laistyti.
O kokie tai buvo sodai!

Nusidavimas apie tris užmiršuolius katinus
Gyveno kartą trys tokie katinai, bet sykį išėjo į mišką ir kad užmirš viską!

Nusidavimas apie katiną filosofą
Gyveno toks katinas, kuris parašė knygą apie filosofiją, bet po kurio laiko jis su nuostaba patėmijo, kad ši knyga yra ne apie tą filosofiją, o apie visai kitą.

Nusidavimas apie dorą katiną
Gyveno toks katinas, tik jis buvo labai doras, ir sykį, pagavęs pelę, ne iškart ją suvalgė, bet pirmą išmokė ją visokių maldelių bei gero elgesio. O pelė kaip apsidžiaugė!

(c) G. Beresnevičius

Reggae enter my world

Eglės paskatinta ir savo gerumo vesdina :D noriu pasidalinti savo mintimis apie reggae muziką!!! Besiruošdama laidai patapau beveik beveik eksperte ir išknaisiojau info ne tik apie reggae, bet ir apie rastamanus, kanapes ir t.t ir pan. Jums pateikiu tik teorinę medžiagą, na o štai aš pati turėjau galimybę pabendrauti su vietiniu rasta!!!


wuhuuu, lucky me !!! galiu pasakyti tik tiek: tokios vidinės žmogaus ramybės galima tik pavydėti ir visai nesvarbu, kad tą ramybę jam suteikia dūūūmas ;D ir dar...nereikėjo, oi nereikėjo atsisakyti tos žolės po laidos ;D


na o dabar...reggae banga is coming !!!!


Regis – tai muzikos žanras, kuris išaugo iš keletos kitų stilių, tokių kaip tradicinės afro-amerikiečių muzikos, rocksteady, ska ar amerikiečių r&b. Kaip visiškai atskiras žanras regis įsitvirtino 1960.

Kai kurių nuomone tai jausminga, Karibietška rokenrolo forma.

Regis dažnai apdainuoja salos gyvenimą, gyvenimo džiaugsmą nepaisant skurdo ir priespaudos, rasinė lygybę, taiką, kartais apie kanapes ir rastamanus.


Yra išskiriama keletas regio atmainų:
Concious Reggae- Buju Banton, Sizzla, Capelton Toasting(when a dj raps over the beat) Raggae- U-Roy, I-Roy, Big Youth Dub Reggae-Sly and Robbie, Lee Perry, King Tubby Love and Harmony Reggae- Gregory Issacs, Culture, Bob Marley ; Roots reggae

Manoma, jog žodį „regis“ pirmoji pavartojo grupė „Toots and the Maytals“ savo 1968 m. hito „Do the Reggay“ pavadinime. Pasak kitų teorijų, kad terminas kilo iš žodžio streggae, kuris Jamaikos slengu reiškia prostitutę, arba iš Regga, Bantu kalba kalbančios genties, gyvenančios prie Tanganikos ežero.

Na o dabar šiek tiek įdomybių apie rastafarizmą

Rastafarizmas yra religija, kuri yra plačiai paplitusi tarp Jamaikiečių, kilusiu iš Afrikos. Daugelis garsiausių regio atlikėjų praktikuoja šią religiją ir netgi dainų žodžiai atspindi šios religijos įsitikinimus principus ir tradicijas.

Štai keletas jų nuostatų:

• rastamanams yra draudžiama kirptis ar kitaip įtakoti natūralų savo plaukų augimą, naudoti plaukų priežiūrai skirtus produktus ar eiti pas kirpėją

• paprastai šios religijos išpažinėjai valgo tik taip vadinamą „I-tal“ maistą. Tai toks maistas, kuris yra kiek įmanoma švaresnis, natūralesnis, be cheminių priedų. Jie valgo maistą, kuris yra nekonservuotas ar žalias

• rastamanai iš savo raciono išmetę mėsą, ypač kiaulieną, kavą, druską, tabaką, alkoholį ir jūros gėrybes, nors tiesa, mažas kiekis žuvies yra leidžiama.

• rastos vengia materialistinės ir jų žodžiais tariant korupcinės baltųjų kultūros, kuri yra vadinama Babylonu.

Didžiausias mitas apie rastamanizmą yra tai, kad ši religija yra paviršutiniška, nerimta ir yra tik pasiteisinimas rūkyti marichuaną. Taip pat daugelis rastų atmetė požiūrį į baltuosius kaip į blogiečius ir Babylona interpretuoja tik kaip materializmo vengimą.

Savaime suprantama, kad kalbant apie reggae, neįmanoma nepaminėti Bob Marley

Bob Marley buvo ir manau vis dar yra žymiausias regio ambasadorius pasaulyje. Savo kaip atlikėjo dienas jis pradėjo, grodamas Rokstedžio grupėje. Daugelio nuomone tai jis daugiausia prisidėjo prie regio populiarumo visame pasaulyje, tačiau nepamirškime ir kitų atlikėjų tokių kaip Jimmy Cliff (i can see clearly now, when rain has gone)and Peter Tosh indėlio.

Dabar pajusite dūmo kvapą savo namuose :>

Rastamų religijoje marichuana yra naudojama kaip simbolis, sakramentas; yra tikima, kad ji leidžia žmogui labiau priartėti prie Dievo.Taip pat, kanapė (Jamaikos žargone vadinama Ganja) dažnai figuruoja dainų žodžiuose. Deja, Amerkos paaugliai šį šventą ritualą iškraipė ir jis yra naudojamas pateisinti apsipūtimą.

Dainų žodžiai kartais yra sunkiau supratami, nes jų pagrindą sudaro anglų kalba, į kurią yra isipynusi Jamaikos vietinė tarmė. Dainuose gausu žargono ir transformuotų veiksmažodžių formų, taip pat gausiai vartojami su Rastafarizmo tikėjimu susijusių žodžių, tokių kaip JAH, kuris reiškia Dievą.

Regio muzika įtakojo daugelį kitų muzikos žanrų atsiradimų. Regis buvo pirmtakas moderniojo Jamaikos Dubo, Amerikietiškojo Ska, Jam grupių ir aišku regio, susiformavusio Anglijoje. Ginčytinas, o tiesiog dažniausiai ignoruojamas faktas yra tai, kad regis davė pradžią ir Hip-hop bei Rap muzikai.

Taip pat bent jau man labai netikėtas faktas buvo tas, kad skinų judėjimas pasirinko Ska stiliaus ritmą ir regio garsus, nes ritmas atitiko jų agresiją ir kartais piktą požiūrį, o iš čia gimė tokios grupės kaip The Clash ir pats punk-rokas. Skinų susidomėjimas regio muzika buvo stiprus akstinas, kuris išstūmė regį į viešumą ir su juo susipažino plačioji publika.

Reggae in LT

Lietuvoje regio muzikos pradžią konkrečiai būtų galima sieti su 1994–1995-aisiais metais. Viena pirmųjų grupių buvo Lipnūs Maharadžos pirštai, nors dėl šito fakto irgi būtų galima ginčytis, kadangi panašiu metu gyvavo ir toks projektas kaip Vibracijah.
LMP pasižymėjo kaip gana tvirtą ideologinį pamatą turinti grupė, kurios tekstai išreiškė tam tikrą protestą aktualiais politikos klausimais (ypač tai pasakytina apie vieną iš žymiausių šios grupės dainų „Nušoviau Brazauską“), taip pat nagrinėjamos teisingumo, teisybės temos, yra ir Geru gražių dainų kaip užteks kariaut . Šiuo metu grupė nebegyvuoja.

Mes su Egluže smagiai pasiklausėm pirštų dainų:] rekomenduoju/am ;D

Apie 2000 metus Lietuvoje atsiranda ir pirmasis Soundsystemas – Jahzrockers (dabar Soulstar), smarkiai prisidėję ir dar dabar prisidedantys prie regio kultūros propagavimo Lietuvoje. Šiuo metu Lietuvoje aktyviai reiškiasi taip pat Šidlas (Lukas Šidlauskas) ir Zion explorers, Champion Sound, Shotta Sound, minėtas Soulstar ir kiti soundsystemai.

Na štai...kaip ir viskas šia tema!!!

see you later,alligators ;}

Konkursas!!

 

Visi pamatėme šią nuotrauką. O dabar - konkursas: rašykite ir talpinkite šiame tinklaraštyje istorijas, KAS gi nutiko, kad baigėsi būtent taip?

Mano "Scanorama", rašinėlis

Kadangi kino šiaurės kino forumas „SCANORAMA“ jau įvyko, šis blogo įrašas nėra reklama, nors mielai tai padaryčiau, kadangi remiu šį projektą, vertinu organizatorius ir myliu skandinavišką kiną.

Turėdamas gerų pažinčių festivalio rengėjų tarpe, gavau akreditaciją, su kuria nesivaržydamas galėjau eiti į visus filmus nemokamai. Nenorėjau atsisakyti tokios progos, taigi susidariau preliminarų grafiką, kokius filmus – o jų šiais metais net 120 – privalau aplankyti. Kadangi laikas šiek tiek užimtas, negausius tarpus vis tiek užkamšiau kino seansais. Iš pradžių užsibrėžtas planas – peržiūrėti 20 filmų – neišsipildė, turėjau tenkintis viso labo 17-ka. Ir tai per dešimt dienų, iš kurių beveik tris buvau Kaune, taigi išeina kaip ir vidutiniškai du filmai per dieną.
Nežinojau, koks jausmas aplankyti keturis seansus per dieną, nemaniau, kad išnešiu, tačiau mano jėgos mane nustebino, kadangi po ketvirto norėjosi ir dar sėdėti. Deja, grįžti į bendrabutį būtų arti neįmanomybės. Pertraukas tarp filmų užpildydavo kelionė į kitą kino teatrą arba sūrelių valgymas, kad pamaitinčiau ir fizinį save (o taip, tuo metu Maximoj buvo akcija sūreliams).

O dabar trumpai (ilgai) apie kiekvieną filmą. Taip pat pridėjau ir vertinimą, kurį daviau IMDB svetainėje. 8 ir daugiau – žiūrėtinas ir antrą kartą.

Atidariau festivalį filmu norvegišku „Negatyvaus mąstymo menu“ (Kunsten å tenke negativt). Filmas apie žmones, kuriems gyvenime nesiseka – invalidai vežimėlyje, nuo priklausomybių besigydantieji kartu su savo prižiūrėtojais susitinka praleisti savaitgalio sodyboje. Turėjusius būti ramius pasikalbėjimus pakeičia barniai, prisipažinimai meilėje ir nemeilėje, linksmybės su alkoholiu ir bandymas sugriauti namus. Sukurta gal kiek holivudiškai, tačiau tai neatbaido, o kaip tik padeda atskleisti gerą, didesnėms masėms skirtą darbą.
Beveik pilna salė smagiai kvatojo tose vietose, kurios paviršutiniškai buvo juokingos, tačiau aš įžvelgiau gilesnę tragišką prasmę, tai tas juokas truputį trikdė. Lengvai didaktinis filmas turėjo puikią vaidybą ir raiškiai suvaidintus charakterius, neblogą dozę humoro, gal kiek juodo, parodė režisieriaus ir scenarijaus autoriaus požiūrį į invalidumą labiau kaip į galėjimą negu į negalėjimą, taip sukeisdamas invalidus ir sveikuosius vietomis. Ginklai, šaudymas, meilė, kentėjimas, mėginimai nusižudyti, seksas kaip manipuliavimo priemonė, moralinė laisvė ir teisė rinktis, - tokie būtų šio filmai tag‘ai. Įvertinau 8, nepatiko vienas pagrindinių veikėjų, bandęs priminti J. Nicholson sukurtą personažą „Skrydyje virš gegutės lizdo“. Gerosios vietos – diskusijos, kuriam labiausiai nepasisekė gyvenime ir siekis gauti tą titulą sau, moteris, suviliojusi invalido vežimėlyje sėdintį vyrą, tačiau atskleidusi dėvinti peruką, palieką jį tysoti ant grindų, kol jis galiausiai pakyla ir dar nelabai valdydamas kojas bėga laiptais.
Nevaldomos kojos ar artimųjų neturėjimas dar nereiškia, kad negalima džiaugtis gyvenimu, o to nesuvokdami, net ir sveikieji neišnaudoja visų galimybių.

Jau kitą dieną kino teatre praleidau kone pusdienį. Pirmasis aplankytasis – suomių „Tamsiųjų drugelių namai“ (Tummien perhosten koti). Apie paauglį, atsidūrusį paauglių pataisos namuose, įkurtuose saloje, kur daugiau be jo „kolegų“ ir auklėtojų nieko nėra. Jie ten užsiimi žemės ūkio darbais, skaito Šventąjį Raštą, bando priimti socialinio gyvenimo taisykles iš griežto auklėtojo. Tačiau naujokas pirmiau turi užsitarnauti pagarbą (tikrai šokiruojančios scenos), o tuomet patampa „savu“ ir puikiai sugyvena su bendraamžiais. Tačiau jaunuolis su savimi atsinešė paslaptį, kurios ir pats dar ligšiol neišsiaiškino. Filmo metu scenarijus rutuliojasi dažnai netikėtai, o paslapties skraistė siužeto eigoje po truputį atidengiama, tačiau išlaiko įtampą iki pabaigos. Filmo moto galima būtų nusakyti paprastai, kaip kad kalbėjo dar Mikė Pūkuotukas: kai kuriems žmonėms tiesiog nesiseka. Jaunatviškos aistros ir įsiūtis ant savęs ir pasaulio, gal kiek perdėtai vertinamo paauglio akimis ir pasaulėjauta.
Filmo žavesys – operatoriaus darbas. Kino teatre apima estetinė ekstazė matant taip subtiliai nufilmuotus vaizdus, plaukiantį rugių lauką, lyjantį lietų, o tai palydi dar ir puikiai priderinta muzika. Filmo nuotaikos dažnai keičiasi, tačiau fabula paremta įtarumu, netikrumu ir nerimu, kuris nepasibaigia ir pasirodžius titrams. Įvertinimas 8, pliusai – operatoriaus, kompozitoriaus ir aktorių darbas, minusai – kartais alogiškas siužetas ir vietomis banalus scenarijus.
Vėliau turėjau rinktis tarp dviejų Europos kraštų – Islandijos ir Graikijos. Kadangi neturėjau aprašymų, o kūrėjai ir kiti duomenys manęs neįtakojo, pasirinkau šiaurinę, po filmo pastatymo subankrutavusių ir pirmąją Lietuvą pripažinusią nepriklausoma valstybę.

Hipių laikus vaizduojantis filmas „Tyli audra“ (Veðramót) nežavėjo ir gan greit pasigailėjau jį pasirinkęs. Hipiai nėra ta subkultūra, kuri mane nors kiek domintų, tai sušvelnina nebent laikmetį atitikusi muzika. Fabula: sunkaus charakterio jaunimėlis yra išsiunčiamas į vieną iš atokių Islandijos kaimų „persiauklėti“ kartu gyvenant, dirbant. Tačiau du veikėjai neleidžia kolegoms ir šeimininkams gyventi ramiai: psichinį sutrikimą turintis vaikinas pakaria šunį, kuris nusmaugė vištą, eina į pasimatymus (nevisai padorius) pas mylimą karvutę, vėliau padega tvartą, užsipuola šeimininkę. Tačiau draugiška atmosfera ir atsipūtęs namiškių požiūris palieka vargšą nenubaustą. Antroji – klastūnė intrigantė, buvusi prievartauta savo patėvio/tėvo/šeimos draugo (?). Jos pagrindinis tikslas filme – diskredituoti šeimininkus ir jų įstaigą bei bet kokia kaina išskirti šeimininkų porą. Filmo kulminacija – paaugliai „pasiskolina“ automobilį ir nuvažiuoja pasilinksminti. Tam tinkama vieta, jų nuomone, užšalęs ežeras. Pati intrigantė čiuožinėja su pačiūžomis, kol likusi kompanija smagiai suka ratus. Įvyko tai, kas ir buvo tikėtina: ledas įlūžo ir per keletą sekundžių automobilis paniro po vandeniu. Visa kaltė suverčiama šeimininkui, kurį po daugelio metų išteisina tiesą sužinojusi jo mylimoji. Pristigo filme originalumo ir gilesnių minčių, nežavėjo ir šalies grožis (gal tiesiog nemokėta jo parodyti). Beje, patį filmą pristatė jo autorė, vėliau buvo galima užduoti klausimus, tačiau aš sprukau. Įvertinau ir, manau, nenuvertinau 6.

Sausakimšoje salėje žiūrėta filmo „Dar viena meilės istorija“ (Kærlighed på film)premjera, ko gero, sėkmingiausias festivalio filmas. Danai įrodė esantys pasauliniame kino kūrėjų šalių elite. Filmas genialus vaidyba, operatoriaus darbu, montažu, garsu, režisūra. Kiek holivudiško (gerąja prasme) scenarijaus dramą puikiai įgyvendina europinio mąstymo kolektyvas. Labai rekomenduoju pažiūrėti patiems, jei tai ketinate daryti – neskaitykite filmo siužeto nupasakojimo.
Istorija prasideda banaliai – laimingai vedęs vyras tampa avarijos dalyviu. Iš sumaitoto automobilio ištraukta mergina neduoda jam ramybės ir jis nuvyksta į ligoninę pasižiūrėti kaip ji laikosi. Pamelavęs esąs jo sužadėtinis, jis gauna leidimą ją lankyti. Tačiau pats nė nenumanė, kad palatoje budo šeima, nemačiusi dukros/sesers sužadėtinio. Nesugebėdamas pasakyti tiesos, jis kartu ir smaginasi naujojo „sūnaus“ rolėje. Visi žaidimai turi pabaigą, tačiau pirmiau už jo prisipažinimą atėjo žinia, kad jo „sužadėtinė“ prabunda iš komos (vien jo kalbėjimo jai dėka) – kaip muilooperiška – netekusi atminties ir dar nereginti. Taip vyriškis įsigyvena į mylimojo vaidmenį, kartu būdamas neištikimu žmonai. Neilgai trukus ateina meilė, ir jis nusprendžia pasakyti žmonai, kad ją palieka. Viskas būtų gražu, tačiau naująją mylimąją persekioja vaizdiniai iš Tailando, kuriame jiedu tariamai ilsėjosi ir susipažino, vis dėlto prisiminimuose nėra taip gražu, kaip kad ji girdi sužadėtinį kalbant. Apsigyvenę kartu jie bando kurti šeimą, tačiau keistiems dalykams vykstant Jis išsiaiškina, kad tikrasis sužadėtinis iš tiesų nėra miręs, kaip kad manė. Neilgai trukus į jų ramių namų duris pasibeldžia ne kas kitas kaip tikrasis Jos sužadėtinis. Tuomet tarp vyrų prasideda katės pelės žaidimas, kurį apsimetėlis pralaimi ir, išvykęs iš namų sužino, kad jo konkurentas nėra nekaltas mylimasis, o apsigimęs sadistas. Tuo tarpu tikrasis pasakoja visą tiesą, kas įvyko Tailande ir taip ji supranta, kad būtent šalia esantysis ir yra tas tikrasis, o kartu – ir jos bėgimo iš Tailando paslaptis. O ten įvyko graži meilės istorija, kurią kartkartėm pertraukdavo Jo nevaldomi sadizmo ir smurto polėkiai. Tik vėliau ji sužinojo, kad jis nori pervežti narkotikų siuntą, o vienintelis būdas tą padaryti – apsimesti negyvu. Dėl to ji pažadėjo dėl jo pasiaukoti ir jį sužeisti, tačiau tikrasis jos tikslas buvo bet kokia kaina pabėgti. Ir štai Jis grįžo, jo tikslas- kerštas. Prasideda kovos scena, grįžta apsimetėlis, jiedu susimuša ir ‚blogietis“ miršta. Tačiau tiesą sužinojusi ir jau regėjimą atgavusi mergina nebenori matyti melagio ir jis priverstas palikti jos namus. Kaip tikras vyras, jis grįžta pas savo paliktą žmoną, kuri, netekusi vilties, buvo neištikima su vyro geriausiu draugu. Nieko nepešęs, jis pasiima lagaminėlį, rastą merginos automobilyje, ir išeina į lietų. O ten – kaip Honkongo filmuose. Iš automobilio išlipa kostiumuoti vyrukai, apkaltina jį esant tuo, kuo jis apsimetinėjo, ir nušauna. Iš lagaminėlio pasipila deimantai, o prie lavono pribėga verkdama žmona.
Siužeto vingiai, neįtikėtinai gražios scenos – automobilis avarijos metu ir „paskutinė vakarienė“. Nukrečiantis šiurpulys, atviri vaizdai, tikros emocijos, gal kiek žiaurus, bet visiškai įtraukiantis filmas. Įvertinu stipriu 9 (aukščiausią balą skiriu labai mažai daliai filmų).

Šeštadienį teko praleisti dėl kitų netikėtų ir tikėtų užsiėmimų. Tačiau sekmą dieną dedikavau kinui. Jau ryte sėdėjau salėje belaukdamas trumpametražių latviškų filmų programos. Buvo juokinga ir graudu – susirinko keturi žmonės ir du latvių kino kūrėjai. Kita vertus, programa buvo nyki, gal dėl to, kad tai debiutiniai studentų darbai. Tik kyla klausimas, kam kurti, jei nežinai, ką nori parodyti. Arba jei nori padaryti holivudiško/rusiško filmo mišrainę. Vertinu prastai, balų nėra, nes filmai buvo berods keturi. O režisierius seanso metu pasišalino, nors buvau sugalvojęs klausimų.

Po jo sekė lietuviški trumpiai, į kuriuos susirinko visi kūrėjai ir jų draugai. Nežinau, ar buvo šiaip žiūrovų. Tespėjau pažiūrėti vieną filmą, sukurtą pagal Škėmos romaną „Balta drobulė“. Toks arthauzas ar eksperimentinis kinas gal ir turi savo žiūrovą, tačiau plačiau mąstantiems neturėjo palikti įspūdžio – kažkokia palaida bala, gal ir įsipaišanti į kartais sunkiai suvokiamą lietuviško kino kontekstą. Nevertinu.

Iš seanso vidurio išbėgau į beprasidedantį kitą filmą – „Atšalę priešpiečiai“ (Lønsj). Labai apdovanotas filmas atspindi tipišką skandinavišką kiną – fragmentai, persipinančios istorijos, filmai suskirstyti į skyrius. Šis darbas sukėlė gan dvilypius jausmus – vienos detalės atrodė vertos aplodismentų, tuo tarpu kitos labai atvirai rodomos spragos.
Filmo prologas – pora, važiuodama automobiliu, partrenkia žmogų. Abu po vakarėlio, išgėrę, vairavo jis. Iš pokalbio suprantame, kad jis – vyresnės moters viršininkas, jai grasina atleidimu iš darbo, jei už vairo neatsisės ji. Kitoje dalyje matome jau kitus personažus – steriliai įrengtame bute moteris gaminasi sumuštinius. Šalia bevalgantis vyras jos klausia, ar ji tuštinosi, ar daug ir tirštai. Betaisydamas elektros lizdą, vyriškas nutrenkiamas ir – miršta. Į namus ateina NT ekspertas ir nustemba ją pamatęs – butas dėl skolų parduodamas ir jai pasiūloma susirasti, kur gyventi. Priversta susikrauna mažą lagaminėlį ir palieka butą. Nedrąsiai išeina iš namų ir tampa akivaizdu – tai vienas nedaugelio kartų jos gyvenime. Po tėvo mirties jai teks gyventi savarankiškai. Ji nueina pas tėvo draugę, papietauja. Vėliau matome ją įeinant į kavinę, kur ji turi sulaukti pokalbio dėl darbo. Kavinėje moteris užsisako sumuštinių. Na, tokių ir aš nevalgiau, o jai tai buvo tragedija. Nežinodama, kaip valgyti susigėsta ir mėgina palikti kavinę, tačiau atsitrenkia į stiklines duris. Atgavusi sąmonę, prisipažįsta neturinti pinigų susimokėti, tačiau įsidarbina sumuštinių gamintoja. Kitoje scenoje – spalvingas vaikinas, neturintis iš ko susimokėti už būstą. Prisiprašo išmetamas iš darbo, dėl pinigų permiega su moterimi, tačiau sužino, kad ji nieko nemokės. Draugai pinigų nenori skolinti ir pasaulis, rodos, atsuka jam rudąją. Jauna žmona nebegali patenkinti vyro: nors jam pilnai atsidavusi, ji vis tiek patiria jo pykčio protrūkius, jis nemyli jųdviejų kūdikio. Jis ją žemina iki tol, kol ji išdrįsta jam pasakyti viską į akis, ir tuomet vyras supranta, kaip iš tikro myli žmoną ir vaiką (hm, gal kiek nenatūralu, bet bemaitindamas vaikelį susivokia). Vėliau kavinėje susitinka visi veikėjai ir jų miestelį užpuola paukščiai. Priismenate A. Hitchcock‘o „Paukščius“? Tai vat, lygiai tokia pati scena, kažkas siurrealaus. Esmė – fragmentiškumas ir užkadrinio balso skaitomas tekstas, kad kažkas tuoj įvyks. O neįvyksta nieko. Jaunoji motina, kalbėdama telefonu, išveža vaikelį su vežimėliu į balkoną, kad netrukdytų. Ji nemato, tačiau žiūrovams prieš akis vaizdas: atskrenda vienas iš tų paukščių ir smagiai kapoja vaikučiui akytes. Veiksmas vyksta už lango, tačiau tai vis tiek šokiruoja net ir šiuolaikinį žiūrovą. O galiausiai toji sumuštinių mėgėja apsilankė apatinio trikotažo parduotuvėje, kad nusipirktų maudymosi kostiumėlį. Ji ilgai svarsto, kol pardavėjai prasitaria: „nemaniau, kad toks didelis pasirinkimas“, tuomet kamera nukrypsta į prekystalį, ant kurio guli raudonas ir mėlynas kostiumėliai. O viskas taip nuoširdu. Titrams prasidėjus, ji jau maudosi lietuje. Tiesa, nepamenu, kokios spalvos maudymuku.
Ir viskas. Jokių sugrįžimų į avariją, neaišku, ar vaikinukas gauna pinigų, o gal išvyksta į draugo pasiūlytą kelionę laivu, kaip sprendžiasi jaunos šeimos likimas. Toks visiškas fragmentiškumas: galbūt norėta parodyti mūsų gyvenimą – juk mes nestebime istorijų ištisai, dažnai pažįstami pranyksta, daug ką pamirštame, o naujų pažinčių praeitimi nesidomime. Lengvas, kiek absurdiškas ir tuo žavus. 7.
Labai bėgau į troleibusą, bet ir tai užsivėlinau į „Skalviją“, kur žiūrėjau L. Von Triero ir vieno jo draugų, pradedančio Dogme režisieriaus pusiau dokumentinį filmą „Penkios kliūtys“ (De Fem benspænd ). O jame Trieras liepė savo mokiniui atlikti įvairias užduotis – perfilmuoti garsų danų dokumentinį filmą, sukurti animacinį filmą, įgarsinti filmą apie patį save ir kt. Taip jis įveikė penkias kliūtis iki tapimo tikru stiliaus režisieriumi. Filmas pastatytas Dogme technika ir tradicija, o aš pats esu jos gerbėjas. Šiaip pavėlavau, tai gal kokią loginę klaidą čia įvėliau. L. Von Trier‘as - vienas idealų, tad filmą vertinu teigiamai, nors pakartoti nenorėčiau, 7.

Galiausiai atsiradau “Akropolyje”, kur vėl vėluodamas žiūrėjau “Įsimylėję trise” (Kolmistaan). Na, suomiai persistengė. Arba tiksliau, nepasistengė. Lėkštas scenarijus, prasta vaidyba ir bendrai paėmus – filmas be idėjos. Vedęs vyras pamilsta sutiktąją, tačiau lieka ištikimas žmonai ir pasisako. Ši nutaria susitikti su konkurente. Bendra vakarienė tampa kovos lauku ir nieko neišsprendžia. Vyras filmo eigoje tris kartus palieką naująją moterį, vis grįžta, žmona būna pikta, reikalauja imtis veiksmų, vyras nežino, ko nori... o galiausiai visi trys valgo šventinius pietus su poros šeima ir gyvena ilgai ir laimingai. Nemačiau nieko gražaus, vyras buvo visiškas nevykėlis. O aš gailėjausi, kad gaišau laiką tokioje vietoje. 5.

Kitą dieną tame pačiame PPC žiūrėjau „Auštant“ (Om jag vänder mig om). Šis filmas sukėlė katarsį, ir supratau, kad tai yra patinkančio filmo būtinas atributas. Vėlgi rodomos skirtingų veikėjų linijos, išgyvenančios panašius dalykus. Labai emocionalus filmas.
Pirmoji linija – mūrininkas, kurį, o, kaip lietuviška, apgaudinėja darbdaviai, jis negauna atlyginimo ir mainais į tai suniokoja padarytą darbą. Nors žmona ir dukra nori praleisti dieną su juo, jis pasirenka darbą. Jį iškvietė pensininkų pora keistam tikslui – kad šis užplombuotų juos iš vidaus: į namą buvo įsilaužtą keturis kartus, o vienintelis būdas išsaugoti turtą – užmūryti langus ir duris. Diedukai apskaičiavo, kad turimų maisto atsargų užteks metams, o tuomet bus galima ramiai numirti. Užsitikrinęs daug pinigų, statybininkas pradeda darbą. Tačiau darbams einant, jis vis daugiau sužino apie senolius, apie juos palikusią dukterį, ir galiausiai supranta, kad ir pats tokiu būdu neteks savosios. Atskaitęs moralą, ir pats sugrįžta namo pas šeimą, kad išsaugotų tai, ką turi brangiausio.
Antroje moteris gyvena prastą gyvenimą, sunkiai besiverčia, o pinigų gauna už nelegalią prekybą vaistais. Vienas klientas susimoka elektriniu ginklu. Su juo ji nusprendžia aplankyti savo vyrą, kuris ją paliko dėl jaunesnės bendradarbės. Ginklo pagalba ji imasi vadovauti jiems, renkasi daiktus, kuriuos nori, atskleidžia savo išgyvenimus ir nenumirusią meilę vyrui. Supratusi, kad jo neturės, ji grįžta namo, pasikeitusi.
Trečioji linija sudėtingesnė ir, sakyčiau, pilna nerimo – kažkas čia ne taip. Jis medikas, ji namų šeimininkė, auginanti du vaikus. Šeima parduoda namą, kad išsikeltų į kitą miestą, kuris šeimos galva gavo naują darbą. Tačiau kokia tikroji išvykimo priežastis? Iš tiesų darbą gavo jo kolega, su kurio žmona jis turėjo romaną. Per porų vakarienę ima kauptis įtampos debesys ir vienas po kito atskleidžiami jų ryšiai. Tėvas užstato vaiką meilužei, kuri to ir siekė, nes pačios vyras – nevaisingas. Jų idealų namą jie patys ir nusipirko. Protagonistai lieko be nieko, o galiausiai, kai visa melų grandinė paaiškėja žmonai, vyras ją palieka. Jos gyvenimas pavogtas, tačiau ji nenori netekt ir vyro, o vaikai tėvo. Šis bando pasprukti, tačiau nepavyksta. Vis dėlto, vargu, ar tai gali reikšti šeimos reuniją.
Puikiai nupasakotos šeimų dramų istorijos, o galiausiai antroji moteris išmeta elektroginklą ir vos nėra partrenkiama pirmos ir trečios linijų veikėjų, - susikirtimas. Jaudinantis, 8.

Filmas „Hamsunas“ (Hamsun) pasakoja apie vieną iškiliausių norvegų rašytojų Knutą Hamsuną. Biografinė juosta gan drąsiai nupasakoja jo šeimos tragediją, jo ryšius su Hitleriu ir nacistine Vokietija, jo kūrybą ir požiūrį į vaikus, žmonos niekinimas ir susireikšminimas. Galiausiai – naudojimasis juo karo metais, ko pasėkoje jis suimamas, tačiau medikai aiškinosi jo psichinę būklę. Žmonai atskleidus jų asmenines gyvenimo, jis jos nebepripažino ir praėjo daug laiko, kol vaikai įkalbėjo juos susitaikyti. Filmas įdomus ne tiek forma, kiek turiniu. Antras pasaulinis karas Norvegijos akimis – gan nežinomas reiškinys, o asmenybė – įdomi. Filmas ilgas, tačiau neprailgo, o kartu tai buvo ir istorijos bei literatūros pamoka. 7.

„Bausmių parkas“ (Punishment park) – labai realistiškas, netgi dokumentiškas meninis filmas. Kūrėjai pasitelkė judančią, visuomet šalia aktorių neprofesionalų esančią kamerą. Filme vaizduojama 8deš. JAV, karo Vietname metais, hipių, komunistinių, pacifistinių judėjimų metais. Valstybės priešai – asmenys, pasisakantys prieš nacionalinę politiką, raginantys priešintis – yra suimami ir atvežami į dykumą, kur jų laukia griežtas teismas. O po to – bausmė, tiesa – su galimybe rinktis: 15 metų kalėjime arba trys dienos Bausmių parke. Jo tikslas – per tris dienas nubėgti iki baltos vėliavos, esančios už 70 kilometrų. Tai padaryti trukdys ne tik troškulys ir nuovargis, bet ir kariškiai. Grupė dalyvių ima bėgti, tačiau dalis atsiskyrusių pradeda maištauti – nužudo karį. Jo kolegos nutaria imtis keršto – parko veikla nutraukiama, vėliavos pasiekimas laisvės nebegarantuos. Tačiau dalis dalyvių sugeba atitrūkti, ir pasiekia vėliavą. Jų laukia toks pat likimas – jie sušaudomi dėl išgalvotų priežasčių. Operatoriai filme – tariami žurnalistai, viską filmuojantys ir grasinantys juostas transliuoti visoje Europoje.
Filmas bandė atskleisti to meto JAV politiką, propagandą ir susidorojimą su kitaminčiais. Nesužavėjo, bet buvo įtaigus, nors apklausiant teisiamuosius ir buvo skelbiama daug pacifistinės, socialistinės demagogijos. 7.

Pagalvojau, kad nesu matęs nė vieno Makedoniško filmo, todėl sudalyvavau jo rodyme. Be to, tai buvo Dogme stiliaus filmas – dar vienas pliusas šiam „Ar skauda? Pirmoji Balkanų dogma“ (Boli li? Prvata balkanska dogma). Susirinko gal šeši žiūrovai, tačiau organizatorė vis tiek pristatė šį kūrinį, papasakojo priešistorę. Tai žavi: toks atsidavimas savo darbui ir idėjai, ne šiaip pragmatiškumas.
Filmas nebuvo įspūdingas – prastai nufilmuotas, pasiremiant Dogme idėja. Scenarijus gal koks ir buvo, bet rodomi vaizdai buvo pavieniai, filmuoji kurio nors iš personažų. Šiek tiek mezgėsi intriga, žaidimas su žmonėmis. Fabulos nepasakosiu, tačiau filmas sukėlė didelį norą daryti kažką panašaus – tai taip paprasta, bet taip įdomu. Už mixed emocijas – 7.

"Transformeris – Larso von Triero portretas" (Tranceformer - A Portrait of Lars von Trier) jau mano minėto danų režisieriaus biografinė – dokumentinė juosta. Filme kalbinami pats režisierius, jo aplinkos žmonės, kolegos, visi jį gerbia ir aiškina koks jis nepaprastas (na, tai ir turi būti). Įdomu ne tik sužinoti daug intriguojančių jo gyvenimo faktų, bet ir pamatyti filmavimo aikštelę už filmo ribų, ankstyvąją režisieriaus kūryba. Na, tai ypatinga asmenybė, nulemta keisto auklėjimo ir netradicinio gyvenimo būdo. Intravertas ir multifobas gyvenime, Trieras tampa genijumi ir lyderiu filmo kūrimo procese. Šiek tiek gaila, kad filmas senokas, tad didelė dalis jo garsių filmų dar nebuvo sukurti.

Kai buvo jau beveik naktis, nors ir nesijaučiau pavargęs, o kino teatre nesimato, kad jau tamsu, nakties atmosfera tvyrojo. 23 val. „Skalvijoje“ žiūrėjau „Tamsą“ (Mørke). Filmas detektyvinio žanro ir priminė kažkurio matyto Holivudo kino perdirbinį, arba bent kėsinosi tokiu būti. Po mėginimo nusižudyti, vaikino sesuo tapo prie vežimėlio prikaustyta invalide. Tačiau šeimos gyvenimą nušvietė žinia, kad ji išteka už nepažįstamojo. Vestuvių diena buvo nerami, o jau tą pat naktį nuotaka rasta nusižudžiusi, parašiusi savižudės laišką. Tačiau brolis kovoja už teisybę ir susiranda sesers vyrą, iš kurio siekia išsiaiškinti, kas bendro tarp jo sesers ir kažkokios moters, kuri antkapių įrašai – identiški. Tačiau jį pasitinka naujiena, kad jis ir vėl veda, ir ne bet ką, o invalidę. Brolis bando išsiaiškinti viską, žaisti detektyvą ir perspėti aplinkinius, kad tai gali baigtis nuotakos mirtimi. Įtarimus užtikrina rastos vaizdajuostės su kitų nuotakų vestuvėmis ir ta pačia vestuvine kalba. Tačiau vestuvinę naktį nieko neįvyksta, jam tenka pripažinti pralaimėjimą ir aplinkinių pykti. Tačiau atvykęs į sutuoktinių namus, randa jaunąją negyvą, vėliau policija apkaltina jį patį. Įrodymai prieš jį, iki tol, kol nužudytosios vyras atneša savižudės laišką. Paleistas vyras neskuba pas žmoną, o siekia išsiaiškinti tiesą iš svainio. Tačiau jis jį apsvaigina ir ruošiasi paskandinti. Vandenyje įvyksta dvikova, kurią brolis laimi. Prieš tai spėja išgirsti, kad jaunikis savo nuotakas žudė taip padėdamas joms, nes vis tiek jų niekas niekada nemylės.
Gal ir pamokanti istorija apie meilę, tačiau viskas, ką ji pasako, yra tai, kad invalidai negali tikėtis tikros meilės. Nepatiko protagonistas, nors detektyvas suregztas gerai. 7.

Paskutinę dieną, kai laukė buvo didelės pūgos, aš sėdėjau „Vingyje“ ir žiūrėjau dramą „Balta naktis“ (Hvid nat). Pagrindinis veikėjas bare susimuša su vyru ir jį netikėtai užmuša. Širdis negali to pamiršti, tad jis domisi jo šeima: pasirodo, liko našlė ir našlaitis. Bandydamas nusiraminti, jis nutaria jiems padėti – nuperka namą. Tačiau paties šeimoje ir darbe nesiklosto viskas taip gerai, tačiau jis apsėstas to įvykio ir noro atlyginti moteriai netektį. Ši nebegali pakęsti nuolatinių jo lankymųsi (kas skatina sugyventinį ją mušti), tad nutaria grąžinti namą. Vyriškio tėvas jai papasakoja, kad dėl sūnaus kaltės mirė jo kita dukra ir tai jį labai paveikė, nors pats savo sūnaus nepripažino ir niekad neatleido. Vyriškis tuo tarpu neteko nelegaliai įsigyto buto, paliko žmoną, o nuo bandymo nusižudyti išgelbėjo našlės skambutis. Jiedu pasišneka, išsiaiškina, ir gyvenimas tampa gražesnis ir lengvesnis.
Bent jau taip nori parodyti režisierius. Filmas labai paviršutiniškas, nors ir kritikai jį įvertino. Dar vienas nevykęs vyras, nesusigaudantis gyvenime, bandymas viską užglaistyti teigiant, kad „jis pats kenčia“, kad viskas turi priežastis, tačiau filme priežastys ir atoveiksmiai mažai susiję. Daug spragų, dėl to 6.

Festivalį užbaigiau paskutiniu seansu Vilniuje, filmu „Muilo opera“ (En soap). Vienas geresnių filmų, nors vis dėlto, toks vaizdas, kad režisierė turėjo idėją, tačiau pasirinko sau tolimas priemones.
Jos sukurta istorija pasakoja apie Veroniką (tiksliau, ja norintį tapti vaikiną) ir Šarlotę, atsikrausčiusią po išsiskyrimo su mylimuoju. Ji tiesiog nusprendė, kad jai atsibodo ir nutarė viena pradėti gyvenimą. Pirmoji pažintis su Veronika buvo komiška, bet kartu parodė jos išgyvenamus sunkumus laukiant lyties keitimo operacijos. Šarlotei tai atrodo tiesiog susigalvojimas, ji į Veroniką žiūri kaip į vyrą. Tačiau pati taip pat nėra visiškai laiminga: nors ir gali keisti partnerius kaip kojines, jai trūksta to vienintelio, nors pas buvusįjį ir nenori grįžti. Veronika tuo tarpu kenčia nuo meilės poreikio, kurį iš dalies atstoja nuolatinis muilo operų žiūrėjimas. Aplinkybės nuolat jas abi suvedinėjo, jos pradėjo draugauti, kol galiausiai pradėjo dėtis dalykai, kokių abi nesitikėjo. Kol Veronika laukė operacijos patvirtinimo, ją slapta nuo tėvo lankė motina. Tačiau ji galiausiai išgirdo ultimatumą, kurio nepriėmė: arba pasakanti tėvui, kur einanti, arba nesirodanti visai. Ir ji išėjo. Veronika liko viena, su savo šuniuku ir leidimu tapti moterimi. Šarlotė tuo tarpu pradėjo jausti potraukį Veronikai ir kone gundyti. Bučiniai buvo nutraukti, tačiau ar ilgam? Kokią įtaką moterų santykiams turės operacija? Į klausimus atsakymus reikia susikurti patiems, režisierė tiesiog parodė, koks netikėtas gali būti gyvenimas.
Istorija nupasakota stipriai feministiškai. Vienintelis vyras vaizduojamas kaip smurtautojas, nevykęs įsimylėjėlis, kuris po meilės nakties ir vėl išvaromas. Komiškos ir dramatiškos scenos koreliuoja ir žiūrovą palieka kryžkelėje tarp to, kas yra gerai, kas yra norma, kas priimtina. Džiaugiuosi, kad organizatoriai nepabijojo parodyti šio filmo, o žmonės – paploti. Filmas vertas 8.

Štai ir baigiu savo apžvalgą. Kiek ilgoka, užsižaidžiau, be to esu grafomanas. Labai daug filmų pažiūrėjau apie invalidus ir krizes šeimose. Taip išėjo. Bet šiaip labai teigiamai viską vertinu ir laukiu kito kino festivalio, nes tuo metu galima pamatyti tai, apie ką galima parašyti.

Grrrr skaito: "Širšių fabrikas"

Iš visų meno sričių man sunkiausia kalbėti apie literatūrą. Taip sakydama turiu omeny tas sritis, kurios man nors kiek artimos - pvz., apie šokį ar operą apskritai neturėčiau ką pasakyti, išskyrus gražu/negražu ar (kaip visad) kažką visai ne į temą, - bet gal šįkart nekalbėkim apie mano išsilavinimo spragas, plyšius bei prarajas, apie tai gal kitą kartą. O apie knygą sunku kalbėti galbūt todėl, kad man tai - bene pretenzingiausias kūrinys. Man net atrodo, kad už nekokybiškas knygos recenzijas reikia bausti pikčiau nei už beviltiškus atsiliepimus apie filmus, spektaklius ar muzikos kūrinius. O protingi žmonės sako - bijai vilko, neik į mišką. Tačiau, turint omeny tai, kad kvailį ir bažnyčioj muša, blogiau man jau nebus, tuo labiau, kad pasidalinti savo atsiliepimais apie šią prieš keletą mėnesių skaitytą knygą labai jau knieti :)

Bet aš dar nedrįstu eit tiesiai prie reikalo, man dar norisi pablevyzgoti. Kad ir apie tai, ką laikau gera knyga. Gera knyga man (diskusijos dėlei būtų įdomu, jei parašytumėt, kas yra gera knyga jums) - ne tik ta knyga, kurioje sužinau kažką naujo ir ne tik ta knyga, kuri pakeičia mano požiūrį į pasaulį, save ir kitus, ir net ne tik ta knyga, kuri supurto mane iš vidaus, priverčia susimąstyti ar tiesiog nusišypsoti, ir net ne tik ta knyga, kurią norisi cituoti, nors čia jau panašu. Gera knyga turi dar vieną rodiklį, dar vieną parametrą ir matavimo vienetą - man norisi apie ją šnekėti. Taukšti apie ją visiems - kuo ji mane nustebino, kaip man sekasi/sekėsi ją skaityti, atpasakoti ištisus skyrius, personažus ir jų poelgius, o vargšams niekuo dėtiems draugams, atsidūrusiems ne vietoje ir ne laiku, dar ir atpilti ilgiausias citatas iš jos ir, lyg to dar nebūtų gana, įnirtingai siūlyti visa tai perskaityti pačiam. Štai šitaip.

Be abejo, be abejo, viena iš tokių knygų, apie kurias norisi kalbėti, yra ir Iain Banks romanas "Širšių fabrikas" (orig. kalba - "Wasp factory"). Jau vien todėl, kad radau ją kaip tik tada, kai labiausiai norėjosi kažko tokio - kiek tamsaus, kiek šokiruojančio, kiek žiauraus, kiek piktdžiugiško, kiek kitokio. Čia visa tai ir gavau: įtampą, pasišlykštėjimą ir iš jo išaugantį mėgavimąsi, slightly pamišusius veikėjus ir, hm, neblogą istoriją. O kadangi nesijaučiu pakankamai kompetentinga ir išsilavinusi kalbėti gudriai, tai pasakosiu buitiškai ir paprastai. Kaip draugams :)

Tai kas gi čia vyksta? Saloje su tėvu gyvena vaikinukas. Jo vardas Frenkas, jis savo salos valdovas, jis čia ne tik žino kiekvieną kampą, bet ir gali viską - statyti ir griauti užtvankas, išsprogdinti ištisą triušių gyvenvietę, gamintis karinius įtvirtinimus...bet apie Frenką dar spėsim. Tėvas - irgi gan paplaukęs personažas, pvz., vyresnįjį sūnų vaikystėj rengdavo mergaitiškais drabužėliais, o vat jaunėlis Frenkas išvis net neturi jokių dokumentų, tad gyvena pas tėvą lyg ir "nelegaliai", atseit, šiaip besisvečiuojąs giminaitis, o tėtis šiaip jau mėgstantis tvarką žmogelis, pvz., sūnus privalo mintinai žinot visų namuose esančių daiktų ilgius, pločius, gylius ir tūrius ir paklaustas tuoj pat atsakyt, bet čia jau šiaip margumynai smagumynai. Dar yra jau paminėtas vyresnysis broliukas, ką tik pabėgęs iš psichiatrinės ligoninės (į kurią buvo uždarytas dėl savo pomėgių deginti viso miestelio šunis ar prievarta maitinti vaikus kirmėlėmis) ir pamažu keliaujantis namo. O ir pats Frenkis, pasakojantis savo istoriją, ne mažiau įdomus veikėjas - štai jis prisipažįsta (o vėliau ir su neslepiamu pasimėgavimu pasakoja), kaip dar vaikystėje tapo trijų žmonių, dviejų berniukų ir mergaitės, žudiku (o štai mergaitę pradangino vien todėl, kad būtų lygybė, juk neteisinga taip pasitarnauti moterų giminei ir žudyti tik vyrus!), o kur dar jo asmeninė mitologija, tikėjimas ir ritualai, taip vaizdžiai nupasakoti, jog, regis, matai prieš save tą altorėlį su Senojo Sauliaus kaukole, girdi, kaip nuo vėjo siūbuoja žvėrelių kūno dalys, sukabintos ant Aukojimo Stulpų, gali įsivaizduoti, kaip veikia didelis ir šiurpus Širšių Fabrikas, kurio ritualų pagalba galima spėti ateitį... Kas smagiausia, Frenkas, pasakodamas savo istoriją, kuo smulkiausiai nupasakoja visus savo motyvus, požiūrį į gyvenimą ir apmąstymus, pagrįsdamas savo veiksmus ir save tai kaltindamas, tai išteisindamas. Kas veža, tai autoriaus sugebėjimas viską nupasakoti taip, kad šiurpuliukai po nugarą laksto, kad norisi dar ir dar, kad negali, kaip smalsu, o kas bus toliau, o kas dar įvyko ar tik įvyks. Galit "Širšių fabriką" laikyt puikiu postmodernizmo pavyzdžiu, galit sakyt, kad tai tėra pigus skaitalas mėgstantiems "žiaurybes ir nesveikybes", visokių tų nuomonių apie ją yra (o argi kitaip gali būt), bet man tai - gera knyga, kuri tave paveikia, supurto ir sužavi, kurią tikrai norisi skaityti dar.

O kur dar knygos pabaiga, kuri, anot anotacijų, "palieka skaitytoją sutrikusį ir sukrėstą". Be abejo, dėl tos pabaigos galima ginčytis ir ginčytis - vienas kažko panašaus dėl vienų ar kitų priežasčių ir tikėjosi, kitas išties buvo priblokštas - gal teigiama, gal neigiama prasme, trečias buvo sužavėtas, ketvirtam ta pabaiga sugadino visą kūrinį - tačiau, kaip aptarėm su vienu veikėju, apskritai sunku pabaigti tokią knygą bet kaip - ar tai sprogimais, ar tai mirtimis, ar tai apmąstymais, ar tai paslapčių atskleidimu, ar tai paradoksais, ar lakstančiomis po mišką degančiomis avimis, niekaip nebūtų iki galo gerai. Nes tokios knygos žavios pačiu jų skaitymo procesu, nes čia svarbiausia yra visos tos freaky siužeto detalės, visos tos smulkmenos, visas tas kone pirmykštis Frenko tikėjimas ženklais ir ritualais, visa prieštaringa ir žavi jo asmenybė ir dar - kaip visa tai papasakota. Gal dėl to ir nekeista, jog Didžiojoje Britanijoje tai - kone kultinė knyga, gal ir nekeista, kad ji susilaukia pačių įvairiausių vertinimų, yra vadinama tiek "makabriška, kvapą gniaužiančia siaubo istorija", "mėginimu apkvailinti literatūrinį Londoną", tiek "skaitytojų gluminimu", "liguistos fantazijos vaisiumi", tiek "šlamštu" ar "šedevru". Taip, šio prieš tai buvusio sakinio turinį nuknisau nuo knygos nugarėlės, vogti negražu, bet savo nuomonę apie "Širšių fabriką" susidarysit patys >:)

Dar gal būtų gražu ir trumpai pristatyt patį autorių, Iain Banks'ą. Gražu būtų buvę padaryt tai pačioj pradžioj, bet kas kam rūpi! Savotiškas ir neblankus tai žmogelis, studijavęs anglų kalbą, filosofiją ir psichologiją, aptranzavęs visą Europą, dirbęs krūvoj įvairiausių darbų, nuo sanitaro iki kroviko, gėrikas ir skandalistas. Rašo daug, knygų išleido virš dvidešimt. Rašo tiek "šiaip romanus" (nesugalvojau padoresnio apibūdinimo), tiek mokslinę fantastiką, kurią pasirašinėja kaip Iain M. Banks, kad būtų galima atskirti jo kūrinius pagal tematiką. Jei netingėsiu arba jei kam nors būtų įdomu, galėčiau papasakot ir daugiau, bet gal per daug neišsiplečiam, ir taip jau panašu, kad prirašiau tiek, kad niekas nesiryš skaityti!

Tai va, skaitykit ir rašykit, mielieji, tegul plečiasi ta knygų industrija, o vdrūg ir mes kokio darbo gausim, mokslus baigę. Sėkmės, knygų draugai!

aš žiūriu: The Shining

Galbūt tai ir ne pats tinkamiausias filmas pradėti mano pasakojimų apie filmus seriją, galbūt tai nėra tipinis mano mylimas filmas, galbūt. (Taip, aš užsimaniau jus užverst atsiliepimais apie tai, ką žiūriu, skaitau ir klausau, turėkit bėdą, kol mano noras neatslūgo) Bet ir aš buvau įkalbėta pažiūrėti siaubiaką! Ta pati aš, kuri taip dažnai riečia ir suka nosį nuo šio žanro, motyvuodama tuo, kad dauguma tų filmų būna paremti ne siaubu ir įtampa, besitęsiančia nuo pradžios iki galo, o banaliomis istorijomis, idiotiškais personažais, beprasmiškomis pjautynėmis ir staigiais garso bei šviesos efektais, kurie yra vienintelė tavo šokinėjimo kėdėje priežastis. Be abejo, žinau, jog daugeliu atvejų esu ir neteisi, yra čia tų perliukų ir kitokių brangiųjų akmenėlių, kad ir to paties Hitchcock'o dar tiek ir tiek filmų vertėtų pažiūrėti (ir noriu, ir ruošiuos, bet vis neprisiruošiu). Bet šįkart - ne apie Alfreduko, o apie Stenlio darbą.

Taigi, filmas Švytėjimas (orig. k. - The Shining) yra vertas mano ir jūsų dėmesio - nežinau, ar man pavyks, bet pasistengsiu bent pamėginti papasakoti, kodėl. Šis Stanley Kubrick'o (o kažkada aš būtinai išžiūrėsiu visus jo filmus!) režisuotas 1980-ųjų filmas, paremtas Stephen King'o to paties pavadinimo romanu, yra teisėtai laikomas vienu iš siaubo klasikos pavyzdžių. Nors mirčių ir kraujo čia ir nedaug (šiukštu neturiu omeny scenos su lifto durimis, ha, čia tai jau tikrai klasika, kiti net apie menstruacijas kalbėdami pamini "na žinai, maždaug kaip per Shining"), tačiau viskas taip padaryta, kad ištisai neįmanoma akių atitraukt, vien įtampa ir mąstymas "o kas toliau", o kur puiki aktorių vaidyba (Jack Nicholson, Jack Nicholson! Vien už tą evil žvilgsnį ir evil šiepą ką galima atiduot!), o kur dar nemirtingos scenos, tikras maistas akims - tiek vaizdelis 237-ajame kambary su ta motera, tiek Jack'o pašnekesiai su vaiduokliais prie baro, baliuje bei tualete, tiek tas garsusis laužimasis pro duris su kirviu, tiek ta vieta, kur Shelley Duvall herojė skaito, kokį gi romaną rašė jos vyras... Pamatyti verta.

Apie ką yra "Švytėjimas"? Apie šeimą, kuri visai žiemai persikrausto gyventi į didžiulį tuščią viešbutį, kurį reikia prižiūrėti, nes žiemomis ten viską užpusto. Prieš tai viešbutyje yra įvykę negerų dalykų, pavyzdžiui, buvęs prižiūrėtojas išprotėjo ir sukapojo savo šeimą... Veikėjai - tėvas rašytojas, kadaise turėjęs problemų su alkoholiu, motina - jautri tyli moteris ir sūnus - berniukas, turintis įsivaizuojamą draugą Tonį, "kuris gyvena jo burnoje". Kodėl "Švytėjimas"? Švytėjimas - tai labai retas sugebėjimas kalbėtis be žodžių, pasirodo, jį turi ir berniukas. O daugiau nepasakosiu - juk arba jau matėt, arba dar pamatysit!

Tiesa, turiu prisipažinti, jog Stephen King'o romano neskaičiau. Ir jau girdėjau draugo nuomonę apie tai, kad knyga žymiai geresnė, kad viskas ten pateikta iš psichologinės pusės, ką yra pakankamai sunku atvaizduoti filme, o kur dar galybė įvairių detalių, kurios tokios žavios knygoje ir taip sunkiai atvaizduojamos kamera. Ir derėtų pridurti, jog pačiam rašytojui ekranizacija tiesiog siaubingai nepatiko - tiek dėl pagrindinio veikėjo charakterio pakeitimo, tiek dėl sumenkintų psichologinių Jack'o išprotėjimo priežasčių, tiek dėl sumenkintos susvetimėjimo bei alkoholizmo bei paryškintos rašymo įtakos charakteriui, tiek dėl aktoriaus Jack'o Nicholson'o parinkimo. Bet dėl šių dalykų visada galima ginčytis.

O aš ką - žiūrėjau, įsijaučiau kaip velnias, didesnę filmo dalį stebėjau ekraną išplėstom akim, o pati prisispaudus prie sienos - ką jau padarysi. Taip jau būna, kol aš žiūriu siaubo filmą, mano kompanionai šalia siaubiako turi ir komediją - šokinėjančią ir komišką mane. Bet mes visi turim savų trūkumų! O "The Shining" žiūrėčiau ir dar kartą.

Ką aš klausau žiemą

Žiemą norisi niūrios ir tamsios muzikos, kuri kartu turėtų ir daug jėgos. Žiemą norisi geros lyrikos, kuri įtrauktų, nustebintų, galbūt sukeltų šypseną. Žiemą norisi nieko nedaryti, tik atremti galvą į sieną ir klausytis, klausytis, klausytis. Žiemą norisi siaubo istorijų. Žiemą - bet juk ne tik žiemą, juk ir visus metus - norisi Nick'o Cave'o.

Nick Cave - dainininkas, muzikantas, poetas ir rašytojas iš Australijos, žavus savo spooky stilistika, puikiais tekstais ir įtaigiu vokalu. Kas dar, jei ne jis su savo grupe The Bad Seeds galėjo įrašyt tokį albumą, kaip Murder Ballads! Murder Ballads nebūtų Murder Ballads, jei visas albumas neatitiktų savo pavadinimo tematikos - kiekviena daina (išskyrus albumą užbaigiantį Bob Dylan'o koverį Death Is Not The End) - tai atskira nužudymo istorija, papasakota kartais švelniai, kartais ironiškai, kartais skausmingai, tačiau visada stipriai ir įtaigiai.

Derėtų paminėti, jog "Murder Ballads" - ne šiaip apibendrinantis pavadinimas, o atskiras baladės žanras su sava istorija. Žmogžudysčių baladės buvo dainuojamos Anglijoje, Škotijoje, Skandinavijos šalyse. Tai pasakojamojo tipo dainos, kuriose apdainuojama tikra ar išgalvota nužudymo istorija, paprastai su visomis detalėmis - kas yra žudikas, kokie jo motyvai, kaip viskas vyko ir kuo baigėsi - o neretai šios baladės baigiamos žudiko sučiupimu, kalėjimu ir kartuvėmis, tiesa, nebūtinai.

Albume - ir paties Cave'o išgalvotos istorijos, ir dainos, paremtos tradicinėmis žmogžudysčių baladėmis (pvz., neretai apdainuojama Stagger Lee istorija). Visko čia yra: ir žavių duetų su PJ Harvey (Henry Lee) ar tautiete Kylie Minogue. Kartu su, atrodo, iš pirmo žvilgsnio nieko bendra su šiuo projektu negalinčia turėti Kylie atlikta baladė Where The Wild Roses Grow turėtų būti pažįstama ir Nick'o kūryba nesidomintiems - savu laiku daina buvo dažnai transliuojama tiek muzikiniuose kanaluose, tiek grojama per radiją. Ir ne veltui. Dar ir dabar, gadindama ką nors gražaus, piktai nusišiepiu - "All the beauty must die", dar ir dabar. Yra šiame albume ir my personal favourite, pavadinimu The Curse Of Millhaven - apie mažą kiek pamišusią mergaitę, pasakojančią istorijas apie žmogžudystes savo gimtajame miestelyje, smagiai sau pritariančią "La la la la, all God's creatures, they all gotta die", ir dar gausybė kitų puikių dainų ir istorijų, tik klausyk ir mėgaukis.

O kadangi visi mėgsta faktus ir skaičiukus, negaliu nepaminėti, jog visame "Murder Ballads" galima suskaičiuoti šešiadešimtketurias mirtis. Paskaičiavus išeina vidutiniškai maždaug septynios mirtys vienai dainai. Nežinau, kaip jums, bet man smagus šis albumas. Skanaus!