Grrrr skaito: "Širšių fabrikas"

Iš visų meno sričių man sunkiausia kalbėti apie literatūrą. Taip sakydama turiu omeny tas sritis, kurios man nors kiek artimos - pvz., apie šokį ar operą apskritai neturėčiau ką pasakyti, išskyrus gražu/negražu ar (kaip visad) kažką visai ne į temą, - bet gal šįkart nekalbėkim apie mano išsilavinimo spragas, plyšius bei prarajas, apie tai gal kitą kartą. O apie knygą sunku kalbėti galbūt todėl, kad man tai - bene pretenzingiausias kūrinys. Man net atrodo, kad už nekokybiškas knygos recenzijas reikia bausti pikčiau nei už beviltiškus atsiliepimus apie filmus, spektaklius ar muzikos kūrinius. O protingi žmonės sako - bijai vilko, neik į mišką. Tačiau, turint omeny tai, kad kvailį ir bažnyčioj muša, blogiau man jau nebus, tuo labiau, kad pasidalinti savo atsiliepimais apie šią prieš keletą mėnesių skaitytą knygą labai jau knieti :)

Bet aš dar nedrįstu eit tiesiai prie reikalo, man dar norisi pablevyzgoti. Kad ir apie tai, ką laikau gera knyga. Gera knyga man (diskusijos dėlei būtų įdomu, jei parašytumėt, kas yra gera knyga jums) - ne tik ta knyga, kurioje sužinau kažką naujo ir ne tik ta knyga, kuri pakeičia mano požiūrį į pasaulį, save ir kitus, ir net ne tik ta knyga, kuri supurto mane iš vidaus, priverčia susimąstyti ar tiesiog nusišypsoti, ir net ne tik ta knyga, kurią norisi cituoti, nors čia jau panašu. Gera knyga turi dar vieną rodiklį, dar vieną parametrą ir matavimo vienetą - man norisi apie ją šnekėti. Taukšti apie ją visiems - kuo ji mane nustebino, kaip man sekasi/sekėsi ją skaityti, atpasakoti ištisus skyrius, personažus ir jų poelgius, o vargšams niekuo dėtiems draugams, atsidūrusiems ne vietoje ir ne laiku, dar ir atpilti ilgiausias citatas iš jos ir, lyg to dar nebūtų gana, įnirtingai siūlyti visa tai perskaityti pačiam. Štai šitaip.

Be abejo, be abejo, viena iš tokių knygų, apie kurias norisi kalbėti, yra ir Iain Banks romanas "Širšių fabrikas" (orig. kalba - "Wasp factory"). Jau vien todėl, kad radau ją kaip tik tada, kai labiausiai norėjosi kažko tokio - kiek tamsaus, kiek šokiruojančio, kiek žiauraus, kiek piktdžiugiško, kiek kitokio. Čia visa tai ir gavau: įtampą, pasišlykštėjimą ir iš jo išaugantį mėgavimąsi, slightly pamišusius veikėjus ir, hm, neblogą istoriją. O kadangi nesijaučiu pakankamai kompetentinga ir išsilavinusi kalbėti gudriai, tai pasakosiu buitiškai ir paprastai. Kaip draugams :)

Tai kas gi čia vyksta? Saloje su tėvu gyvena vaikinukas. Jo vardas Frenkas, jis savo salos valdovas, jis čia ne tik žino kiekvieną kampą, bet ir gali viską - statyti ir griauti užtvankas, išsprogdinti ištisą triušių gyvenvietę, gamintis karinius įtvirtinimus...bet apie Frenką dar spėsim. Tėvas - irgi gan paplaukęs personažas, pvz., vyresnįjį sūnų vaikystėj rengdavo mergaitiškais drabužėliais, o vat jaunėlis Frenkas išvis net neturi jokių dokumentų, tad gyvena pas tėvą lyg ir "nelegaliai", atseit, šiaip besisvečiuojąs giminaitis, o tėtis šiaip jau mėgstantis tvarką žmogelis, pvz., sūnus privalo mintinai žinot visų namuose esančių daiktų ilgius, pločius, gylius ir tūrius ir paklaustas tuoj pat atsakyt, bet čia jau šiaip margumynai smagumynai. Dar yra jau paminėtas vyresnysis broliukas, ką tik pabėgęs iš psichiatrinės ligoninės (į kurią buvo uždarytas dėl savo pomėgių deginti viso miestelio šunis ar prievarta maitinti vaikus kirmėlėmis) ir pamažu keliaujantis namo. O ir pats Frenkis, pasakojantis savo istoriją, ne mažiau įdomus veikėjas - štai jis prisipažįsta (o vėliau ir su neslepiamu pasimėgavimu pasakoja), kaip dar vaikystėje tapo trijų žmonių, dviejų berniukų ir mergaitės, žudiku (o štai mergaitę pradangino vien todėl, kad būtų lygybė, juk neteisinga taip pasitarnauti moterų giminei ir žudyti tik vyrus!), o kur dar jo asmeninė mitologija, tikėjimas ir ritualai, taip vaizdžiai nupasakoti, jog, regis, matai prieš save tą altorėlį su Senojo Sauliaus kaukole, girdi, kaip nuo vėjo siūbuoja žvėrelių kūno dalys, sukabintos ant Aukojimo Stulpų, gali įsivaizduoti, kaip veikia didelis ir šiurpus Širšių Fabrikas, kurio ritualų pagalba galima spėti ateitį... Kas smagiausia, Frenkas, pasakodamas savo istoriją, kuo smulkiausiai nupasakoja visus savo motyvus, požiūrį į gyvenimą ir apmąstymus, pagrįsdamas savo veiksmus ir save tai kaltindamas, tai išteisindamas. Kas veža, tai autoriaus sugebėjimas viską nupasakoti taip, kad šiurpuliukai po nugarą laksto, kad norisi dar ir dar, kad negali, kaip smalsu, o kas bus toliau, o kas dar įvyko ar tik įvyks. Galit "Širšių fabriką" laikyt puikiu postmodernizmo pavyzdžiu, galit sakyt, kad tai tėra pigus skaitalas mėgstantiems "žiaurybes ir nesveikybes", visokių tų nuomonių apie ją yra (o argi kitaip gali būt), bet man tai - gera knyga, kuri tave paveikia, supurto ir sužavi, kurią tikrai norisi skaityti dar.

O kur dar knygos pabaiga, kuri, anot anotacijų, "palieka skaitytoją sutrikusį ir sukrėstą". Be abejo, dėl tos pabaigos galima ginčytis ir ginčytis - vienas kažko panašaus dėl vienų ar kitų priežasčių ir tikėjosi, kitas išties buvo priblokštas - gal teigiama, gal neigiama prasme, trečias buvo sužavėtas, ketvirtam ta pabaiga sugadino visą kūrinį - tačiau, kaip aptarėm su vienu veikėju, apskritai sunku pabaigti tokią knygą bet kaip - ar tai sprogimais, ar tai mirtimis, ar tai apmąstymais, ar tai paslapčių atskleidimu, ar tai paradoksais, ar lakstančiomis po mišką degančiomis avimis, niekaip nebūtų iki galo gerai. Nes tokios knygos žavios pačiu jų skaitymo procesu, nes čia svarbiausia yra visos tos freaky siužeto detalės, visos tos smulkmenos, visas tas kone pirmykštis Frenko tikėjimas ženklais ir ritualais, visa prieštaringa ir žavi jo asmenybė ir dar - kaip visa tai papasakota. Gal dėl to ir nekeista, jog Didžiojoje Britanijoje tai - kone kultinė knyga, gal ir nekeista, kad ji susilaukia pačių įvairiausių vertinimų, yra vadinama tiek "makabriška, kvapą gniaužiančia siaubo istorija", "mėginimu apkvailinti literatūrinį Londoną", tiek "skaitytojų gluminimu", "liguistos fantazijos vaisiumi", tiek "šlamštu" ar "šedevru". Taip, šio prieš tai buvusio sakinio turinį nuknisau nuo knygos nugarėlės, vogti negražu, bet savo nuomonę apie "Širšių fabriką" susidarysit patys >:)

Dar gal būtų gražu ir trumpai pristatyt patį autorių, Iain Banks'ą. Gražu būtų buvę padaryt tai pačioj pradžioj, bet kas kam rūpi! Savotiškas ir neblankus tai žmogelis, studijavęs anglų kalbą, filosofiją ir psichologiją, aptranzavęs visą Europą, dirbęs krūvoj įvairiausių darbų, nuo sanitaro iki kroviko, gėrikas ir skandalistas. Rašo daug, knygų išleido virš dvidešimt. Rašo tiek "šiaip romanus" (nesugalvojau padoresnio apibūdinimo), tiek mokslinę fantastiką, kurią pasirašinėja kaip Iain M. Banks, kad būtų galima atskirti jo kūrinius pagal tematiką. Jei netingėsiu arba jei kam nors būtų įdomu, galėčiau papasakot ir daugiau, bet gal per daug neišsiplečiam, ir taip jau panašu, kad prirašiau tiek, kad niekas nesiryš skaityti!

Tai va, skaitykit ir rašykit, mielieji, tegul plečiasi ta knygų industrija, o vdrūg ir mes kokio darbo gausim, mokslus baigę. Sėkmės, knygų draugai!