aš žiūriu: The Shining

Galbūt tai ir ne pats tinkamiausias filmas pradėti mano pasakojimų apie filmus seriją, galbūt tai nėra tipinis mano mylimas filmas, galbūt. (Taip, aš užsimaniau jus užverst atsiliepimais apie tai, ką žiūriu, skaitau ir klausau, turėkit bėdą, kol mano noras neatslūgo) Bet ir aš buvau įkalbėta pažiūrėti siaubiaką! Ta pati aš, kuri taip dažnai riečia ir suka nosį nuo šio žanro, motyvuodama tuo, kad dauguma tų filmų būna paremti ne siaubu ir įtampa, besitęsiančia nuo pradžios iki galo, o banaliomis istorijomis, idiotiškais personažais, beprasmiškomis pjautynėmis ir staigiais garso bei šviesos efektais, kurie yra vienintelė tavo šokinėjimo kėdėje priežastis. Be abejo, žinau, jog daugeliu atvejų esu ir neteisi, yra čia tų perliukų ir kitokių brangiųjų akmenėlių, kad ir to paties Hitchcock'o dar tiek ir tiek filmų vertėtų pažiūrėti (ir noriu, ir ruošiuos, bet vis neprisiruošiu). Bet šįkart - ne apie Alfreduko, o apie Stenlio darbą.

Taigi, filmas Švytėjimas (orig. k. - The Shining) yra vertas mano ir jūsų dėmesio - nežinau, ar man pavyks, bet pasistengsiu bent pamėginti papasakoti, kodėl. Šis Stanley Kubrick'o (o kažkada aš būtinai išžiūrėsiu visus jo filmus!) režisuotas 1980-ųjų filmas, paremtas Stephen King'o to paties pavadinimo romanu, yra teisėtai laikomas vienu iš siaubo klasikos pavyzdžių. Nors mirčių ir kraujo čia ir nedaug (šiukštu neturiu omeny scenos su lifto durimis, ha, čia tai jau tikrai klasika, kiti net apie menstruacijas kalbėdami pamini "na žinai, maždaug kaip per Shining"), tačiau viskas taip padaryta, kad ištisai neįmanoma akių atitraukt, vien įtampa ir mąstymas "o kas toliau", o kur puiki aktorių vaidyba (Jack Nicholson, Jack Nicholson! Vien už tą evil žvilgsnį ir evil šiepą ką galima atiduot!), o kur dar nemirtingos scenos, tikras maistas akims - tiek vaizdelis 237-ajame kambary su ta motera, tiek Jack'o pašnekesiai su vaiduokliais prie baro, baliuje bei tualete, tiek tas garsusis laužimasis pro duris su kirviu, tiek ta vieta, kur Shelley Duvall herojė skaito, kokį gi romaną rašė jos vyras... Pamatyti verta.

Apie ką yra "Švytėjimas"? Apie šeimą, kuri visai žiemai persikrausto gyventi į didžiulį tuščią viešbutį, kurį reikia prižiūrėti, nes žiemomis ten viską užpusto. Prieš tai viešbutyje yra įvykę negerų dalykų, pavyzdžiui, buvęs prižiūrėtojas išprotėjo ir sukapojo savo šeimą... Veikėjai - tėvas rašytojas, kadaise turėjęs problemų su alkoholiu, motina - jautri tyli moteris ir sūnus - berniukas, turintis įsivaizuojamą draugą Tonį, "kuris gyvena jo burnoje". Kodėl "Švytėjimas"? Švytėjimas - tai labai retas sugebėjimas kalbėtis be žodžių, pasirodo, jį turi ir berniukas. O daugiau nepasakosiu - juk arba jau matėt, arba dar pamatysit!

Tiesa, turiu prisipažinti, jog Stephen King'o romano neskaičiau. Ir jau girdėjau draugo nuomonę apie tai, kad knyga žymiai geresnė, kad viskas ten pateikta iš psichologinės pusės, ką yra pakankamai sunku atvaizduoti filme, o kur dar galybė įvairių detalių, kurios tokios žavios knygoje ir taip sunkiai atvaizduojamos kamera. Ir derėtų pridurti, jog pačiam rašytojui ekranizacija tiesiog siaubingai nepatiko - tiek dėl pagrindinio veikėjo charakterio pakeitimo, tiek dėl sumenkintų psichologinių Jack'o išprotėjimo priežasčių, tiek dėl sumenkintos susvetimėjimo bei alkoholizmo bei paryškintos rašymo įtakos charakteriui, tiek dėl aktoriaus Jack'o Nicholson'o parinkimo. Bet dėl šių dalykų visada galima ginčytis.

O aš ką - žiūrėjau, įsijaučiau kaip velnias, didesnę filmo dalį stebėjau ekraną išplėstom akim, o pati prisispaudus prie sienos - ką jau padarysi. Taip jau būna, kol aš žiūriu siaubo filmą, mano kompanionai šalia siaubiako turi ir komediją - šokinėjančią ir komišką mane. Bet mes visi turim savų trūkumų! O "The Shining" žiūrėčiau ir dar kartą.